Nerimas ir kognityvinė-elgesio terapija (KET)

2018 kovo 9d.  |  Neuromeda

Šiuo metu pašėlusiu greičiu besisukančioje visuomenėje vis daugiau žmonių skundžiasi išgyvenantys nuolatinį nerimą – dėl sveikatos, šeimos, darbo problemų ar tiesiog laukiant, jog atsitiks kažkas negero. Nerimas yra labai paplitusi emocija, kurią patiriame kiekvienas.  Ir iš tiesų galime sakyti, jog tai viena iš labiausiai žmones varginančių emocijų. Nuolatinis nerimas gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę bei sutrikdyti psichologinius ir fiziologinius individo procesus. Dabartinėje populiacijoje nuo nerimo sutrikimų kenčia apie 13 procentų gyventojų ir tai priverčia susimąstyti. Kaip mums suprasti, kada tai normalu, o kada ne? Nerimas yra natūralus gyvenimo reiškinys ir jo visiškai išvengti neįmanoma, o ir nereikia. Nerimas yra natūralus ir instinktyvus organizmo atsakas į išorinę grėsmę. Žmogui išsigandus automatiškai išsiskiria adrenalinas, pradeda smarkiau plakti širdis, padidėja kraujo spaudimas, padažnėja kvėpavimas, ir organizmas tarsi paruošiamas „kovok arba bėk“ reakcijai. Jos metu padidėja prakaitavimas, raumenų įtampa, pagreitėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis ir kt. tiek gyvūnas, tiek žmonėms ši reakcija padeda išgyventi grėsmingose situacijose. Cheminiai ir fiziologiniai pokyčiai organizme suteikia papildomos jėgos arba pabėgti, arba pasilikti vietoje ir kovoti su grėsme.

Nedidelis nerimo lygis mus veikia teigiamai, skatina veiklumą, išradingumą, didina motyvaciją, padeda mobilizuoti organizmo funkcijas, kurios atsakingos už dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą, taip pat padeda išspręsti kasdienines problemas ir pan. Norint išnaudoti nerimo teikiamą naudą, svarbu išmokti jį kontroliuoti. Kuo svarbesnė užduotis/iššūkis, tuo didesnių nerimo kontroliavimo įgūdžių ji pareikalauja. Vieni nerimą įveikia dirbdami su savimi ir pastoviai rūpindamiesi savo psichine sveikata, kiti – dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo kreipiasi į specialistus, nebegalėdami patys su tuo susitvarkyti. Tačiau, jei žmogus nebeturi vidinių resursų, kurie padėtų susikoncentruoti ir įveikti nerimą, gali atsirasti bejėgiškumo ir noro pabėgti jausmas. Stiprus, besitęsiantis nerimas ar  dažnai pasikartojantis gali sutrikdyti normalų žmogaus funkcionavimą, gali išsivystyti įvairūs nerimo sutrikimai – fobijos, panikos priepuoliai, potrauminis streso sutrikimas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas bei generalizuotas nerimo sutrikimas. Kiekvienam nerimo sutrikimui būdingi tam tikri požymiai, tačiau visus sieja pernelyg didelis, neracionalus ir įprastą kasdienę veiklą trikdantis nerimas, kuris paliečia įvairias gyvenimo sritis – šeimą, darbą, tarpasmeninius santykius, laisvalaikį ir kt.

Trumpai apie kiekvieną nerimo sutrikimą:

Dalis žmonių kenčia itin stiprius ir dažnai pasikartojančius panikos priepuolius (moterų tarpe du kartus dažnesni). Dažni ir neprognozuojami panikos priepuoliai sukelia baimę būti vienam ar viešoje vietoje. Po panikos priepuolio dažnai išlieka baimė. Panikos priepuolio metu pasireiškia labai įvairūs psichiniai ir somatiniai nerimo simptomai:

  • Sustiprėjęs ar padažnėjęs širdies plakimas (tachikardija);
  • Padažnėjęs kvėpavimas ar oro trūkumas;
  • Smaugimo jausmas;
  • Diskomfortas krūtinėje;
  • Prakaitavimas, šaltkrėtis;
  • Galvos svaigimas, sukimosi, svaigimo ar apdujimo jausmas;
  • Pykinimas ar skausmai pilve;
  • Nerealumo ar atsiskyrimo pojūtis;
  • Baimė prarasti savitvardą, baimė išprotėti, numirti;
  • Tirpimai, dilgčiojimai ir kt.

Minėti simptomai atsiranda staiga ir pasiekia intensyvumo viršūnę per 10 minučių. Tokie žmonės dažniausiai kreipiasi į bendro profilio gydytojus, nes apie 90 proc. jų įsitikinę, kad tai somatinė problema.

Įvairių autorių duomenimis, populiacijoje pasireiškia  generalizuotas nerimo sutrikimas, kuris dažnesnis moterų tarpe. Pagrindinis šio sutrikimo bruožas yra nuolatinis nerimas, atsirandantis be aiškios priežasties ir nėra stipriai susijęs su jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis.  Tokie žmones nuolat išgyvena baimę, kad kažkas bloga atsitiks jiems ar jų artimiesiems (liga, autoavarija), jie pilni įvairiausių blogų nuojautų. Dažniausiai skundžiamasi negalėjimu susikaupti, nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu, kitais vegetaciniais nerimo požymiais. Šie žmonės dažnai kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus ir išsako savo skundų somatinius komponentus. Generalizuotam nerimo sutrikimui būdinga:

  • bloga nuojauta (nerimas dėl būsimų nesėkmių, jausmas “lyg ant ribos”, sunku koncentruoti dėmesį ir t.t);
  • raumenų įtampa (negalėjimas nustygti vietoje, virpulys, nesugebėjimas atsipalaiduoti, įtampos galvos skausmai);
  • vegetacinis hiperaktyvumas (galvos svaigimas, prakaitavimas, tachikardija, padažnėjęs kvėpavimas, diskomfortas epigastriume, silpnumas, burnos džiūvimas ir t.t.).
  • Miego sutrikimai

Generalizuoto nerimo sutrikimas yra lėtinis susirgimas, todėl skiriamas ilgalaikis gydymas. Dažniausiai derinamas gydymas vaistais, psichoterapija ir atsipalaidavimo įgūdžių lavinimas.

Fobiniai nerimo sutrikimai – tai grupė sutrikimų, kurių pagrindinis simptomas yra baimė ir nerimas. Šiuos jausmus sukelia tokios situacijos ar aplinkybės, kurios tuo metu realiai nėra pavojingos (stovėjimas eilėje, važiavimas autobusu ir kt.).  Pabrėžtina, kad fobiją išgyvenančio žmogaus subjektyvūs pojūčiai, fiziologinės reakcijos ir elgesys yra lygiai tokie pat kaip atitinkamą objektyvų, realų pavojų išgyvenančio žmogaus ir gali svyruoti nuo lengvo nesaugumo jausmo iki siaubo. Galima būtų išskirti tris pagrindines fobinių sutrikimų rūšis – agorafobija, socialinė fobija ir specifinė fobija.

Agorafobija – nuolatinė baimė peržengti namų ribas, stovėti eilėje parduotuvėje, būti uždarose patalpose (kine, teatre ir kt.), važiuotu autobusu, būti viešose vietose.  Tokiose situacijose atsidūrusį žmogų užplūsta siaubą keliančios mintys, kad praras sąmonę, numirs, negaus pagalbos. Subjektyviai toks žmogus patiria somatinius ir psichinius nerimo simptomus, nutraukia tuo metu buvusią savo veiklą. Tokie asmenys dažnai sugeba susitvarkyti savo gyvenimą taip, kad jiems pavyksta išvengti nerimą keliančių situacijų. Nors nerimo lygis ir varginančio elgesio apimtis labai svyruoja, šis fobinis sutrikimas yra vienas labiausiai trikdančių gyvenimo kokybę ir kai kurie žmonės tampa visiškai pririšti prie namų dėl minčių, kad praras sąmonę ir nesulauks pagalbos atsidūrę viešoje vietoje. Bendroje populiacijoje agorafobija 2 kartus dažniau sutinkama moterų tarpe.

Socialinė fobija – tai intensyvi, neracionali ir nuolatinė baimė būti stebimam arba neigiamai kitų įvertintam. Ji pasireiškia baime būti tarp žmonių, paprastai mažos žmonių grupės dėmesio centre (susirinkimai, seminarai, valgymas, gėrimas viešai ir kt.) – tai yra priešingai negu minioje. Sutrikimo dažnis siekia iki 13 proc. populiacijos ir gali būti būdinga vienodai tiek vyrams, tiek moterims.

Socialinės fobijos gali būti:

  • apibrėžtos (susijusios tik su valgymu, kalbėjimu viešai ar kt.)
  • difuzinės (susijusios su visomis socialinėmis situacijomis už šeimos rato)

Socialinis nerimas stipriai slopina žmogaus asmenybės saviraišką. Socialinės fobija taip pat susijusi su žemu savęs vertinimu ir kritikos baime. Jos reiškiasi tokiais nusiskundimais kaip paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis ir kt. Kartais pacientai būna įsitikinę, kad šie simptomai yra pagrindinė jų problema ir kreipiasi pagalbos būtent dėl jų. Dažnai žmonės, kenčiantys nuo socialinės fobijos, atsiskiria nuo socialinio pasaulio, tampa vienišiais. Laikui bėgant visą tai paveikia įvairias gyvenimo sritis – darbą, karjerą, socialinius santykius, laisvalaikį, todėl neretai susergama depresija.

Specifinė fobija – tai intensyvi, perdėta objekto ar situacijos, kurie iš tiesų nėra pavojingi, baimė. Šios fobijos kyla gana specifinėse situacijose, ir tam, kad jos atsirastų reikia specialios aplinkos ar objektų. Dažniausiai sutinkamos specifinės fobijos: tamsos, aukščio, pamačius žaizdą ar kraują, vorų ir kt. Žmogus žino, kad jo baimė nėra pagrįsta, bet negali jos įveikti.

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas –  pasireiškia įkyriomis obsesijomis (pasikartojančiomis, nepageidaujamomis ir keliančiomis stiprų nerimą mintimis. Obsesijos gali būti susijusios su:

  • Baimė apsikrėsti ar apkrėsti kitus bakterijomis
  • Fiziškai pakenkti sau ir aplinkiniams
  • Įkyrios seksualinio ar smurtinio turinio mintys
  • Perdėtos mintys religijos ar moralės temomis
  • Perdėtas tvarkos ir simetrijos poreikis
  • Įvairūs prietarai, susiję su sėkme

Žmonėms, turintiems šį sutrikimą, obsesijos yra sunkiai kontroliuojamos ir kartais norėdami sumažinti obsesijų keliamą nerimą,  atlieka tam tikras kompulsijas (pasikartojančius elgesio ritualus):

  • Daug laiko praleidžia plaudami rankas ar valydami namus
  • Dažnai ką nors tikrina (ar visi prietaisai išjungti, durys užrakintos ir pan.)
  • Pakartotinai dėlioja daiktus „reikiama tvarka“
  • Įsitraukia į religijos ritualus ir pan.

Potrauminio streso sutrikimas – tai susirgimas, atsirandantis po intensyvaus emocinio ar fizinio streso. Tai gali būti stichinės nelaimės, katastrofos, karai, teroristiniai aktai, fizinis ir psichinis smurtas, seksualinė prievarta ir kt. Pirmieji potrauminio streso sutrikimo simptomai atsiranda pasibaigus stresinei situacijai. Ligonį pradeda varginti įkyrūs prisiminimai apie patirtą įvykį, paprastai jie kyla be jokio išorinio stimulo. Kartais traumuojantys praeities įvykiai būna tokie intensyvūs, kad pacientui pradeda atrodyti, kad tai vyksta realybėje. Žmogus stengiasi vengti bet ko, kas gali sukelti prisiminimus apie įvykį. Sutrikimo simptomai gali būti:

  • Sutrikęs miegas
  • Dėmesio koncentracijos pablogėjimas
  • Atsiskyrimo nuo realybės jausmas
  • Pastovi įtampa, per didelis budrumas
  • Įkyrūs prisiminimai ir mintys
  • Varginantys sapnai
  • Tam tikrų veiksmų vengimas
  • Socialinė izoliacija
  • Irzlumas, pykčio protrūkiai

Nerimo sutrikimų gydymas

Visų išvardintų nerimo sutrikimus turinčių pacientų gydymas yra gana sunkus ir ilgalaikis. Nerimo sutrikimams gydyti sėkmingai taikoma kognityvinė (angl. cognition – pažinimas, žinojimas, sugebėjimas pažinti) ir elgesio terapija (KET). Ji susideda iš elgesio terapijos, kuri padeda susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas ir kognityvinės terapijos, kurios svarbiausia ideja – įvykio ar išgyvenimo suvokimas labai smarkiai veikia emocines, elgesio ir fiziologines reakcijas). Derinant elgesio ir kognityvinę terapijas, įgyjama labai veiksminga psichologinio diskomforto simptomų nutraukimo ir gyvenimo palengvinimo priemonė.

Pagrindinis psichoterapinių intervencijų tikslas – sumažinti nerimą, suprantamai paaiškinti pacientui jo sutrikimo esmę ir, svarbiausia, išmokyti naudotis simptomus slopinančiomis technikomis bei lavinti tvarkymosi su simptomais bei problemomis įgūdžius. Kognityvinė ir elgesio terapija – tai moksliniais tyrimais pagrįsta šiuolaikinė psichoterapijos rūšis, šiuo metu vyraujanti išsivysčiusiose valstybėse. Ji visame pasaulyje pripažįstama kaip vienas pagrindinių metodų, taikomų nerimo sutrikimams gydyti. KET   efektyvumą patvirtina moksliniai tyrimai. Pati KET pagrista principu, kad žmogaus mintys apie jį supančią aplinką sukelia emocijas ir įtakoja elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos dėmesio centre yra ryšys tarp:

  • Minčių (ką mes galvojame)
  • Emocijų (ką mes jaučiame)
  • Elgesio (ką mes darome).

Terapijoje taikoma visuma specifinių, moksliškai pagrįstų technikų, kurios leidžia veiksmingai ir palyginus greitai pasiekti norimą rezultatą – sumažinti arba visiškai pašalinti nerimo simptomus.  Terapijos metu siekiame pakeisti tris pagrindinius dalykus – mąstymo būdą, vengimo elgesį ir žmogui padėti įsitikinti, kad jis turi priemonių, galinčių įveikti nerimą. Skirtingų technikų pagalba žmogus įgunda atpažinti savo neigiamas mintis, rasti mąstymo klaidas, jas įvertinti ir rasti alternatyvias, objektyvesnes mintis, bei įvertinti nerimo pokyčius. Siekiama pamatyti, kaip mąstymas veikia jausmus ir elgesį, kokios yra asmens galimybės koreguoti ir keisti savo reakcijas sudėtingose situacijose.  Elgesio terapija pagrįsta elgesio modifikavimu ir skirta keisti kliento neadaptyvų elgesį adaptyvesniu. Šiuo tikslu naudojamos įvairios technikos, viena iš jų gali būti elgesio eksperimentai. Atlikus elgesio eksperimentą įsitikinama, kad dažnai aplinka suvokiama klaidingai. Taip derinant kognityvinę ir elgesio terapijas su laiku neigiamos mintys kyla vis rečiau, o vietoj jų įsivyrauja objektyvios, žmogui padedančios mintys. KET padeda žmogui patikėti tuo, jog jis pats gali kontroliuoti savo nerimą.

Žmogus terapijos metu yra aktyvus terapijos proceso dalyvis: kartu su terapeutu nustato problemas, planuoja elgesio eksperimentus, atlieka namų darbus, siūlo problemų sprendimo būdus, juos išbando. Dažniausiai KET trunka tris-keturis mėnesius, su terapeutu susitinkant vieną kartą per savaitę. Palyginus su kitomis terapijomis, kognityvinės elgesio terapijos trukmė yra pakankamai trumpa, tačiau jos poveikis paprastai yra ilgalaikis ir efektyvus. Terapijai pasibaigus, įgyti įgūdžiai toliau sėkmingai naudojami savarankiškai. Jie išlieka vertingi ir reikalingi visą žmogaus gyvenimą. Taip žmogaus gyvenimas tampa vis mažiau valdomas nerimo.

 

Parengė psichologė Ieva Pečiulienė
Medicinos centras Neuromeda


KAI KAS APIE NEMIGĄ, KĄ JŪS TURĖTUMĖTE ŽINOTI

žymės:

2017 rugsėjo 12d.  |  Neuromeda

Ar miego sutrikimai yra dažni?

Prof. Vanda Liesienė.

Įvairūs epidemiologiniai tyrimai nurodo nemigos paplitimą iki 20-30% gyventojų, tačiau duomenų apie jų nemigos priežastis nėra pateikiama. Yra žinoma, kad dalis pacientų pervertina savo problemas, susijusias su miego kokybe, apie 60 % nemiegančiųjų tik protarpiais miega blogai, apie 30-60% vartoja vaistus, bet yra nepatenkinti jais. Apie 50% vartojančiųjų vaistus sako 80% atvejų gaunantys gerą efektą, jei vartoja vaistą „pagal reikalą“, apie 37% vargstančiųjų dėl nemigos sako nesiimantis jokių priemonių ir tik apie 5% patys kreipiasi pas gydytoją dėl miego sutrikimų.

Kokios yra labiausiai žinomo miego sutrikimo – nemigos – atsiradimo priežastys?

Prof. V. Liesienė.

Išsamus Europinis nemigos tyrimas parodė, kad nemiga yra daugiapriežastinis sutrikimas. Nors tarptautiniai diagnostiniai kriterijai nurodo apie 80 skirtingų miego sutrikimų rūšių, tačiau nemigą praktiškai galima suskirstyti į 2 rūšis. Tai gali būti pirminės ar antrinės kilmės sutrikimas.

Pirminė nemiga pasireiškia kaip nepriklausomas miego sutrikimas pasikeitus miego – budrumo nervinių procesų santykiui. Tipiškiausias pirminės nemigos bruožas yra budrumo-miego pusiausvyros sutrikimas esant labai aktyviai budrumą reguliuojančiai nervų sistemos daliai miego metu. Tokiais atvejais jaučiamas didelis budrumas nakties metu. Pirminės nemigos esmė yra padidintas budrumas visą parą. Praktiškai ši nemiga pasireiškia tiek užmigimo, tiek miego palaikymo sunkumais.  Tokia nemiga gali būti išmokta ir pasireikšti kaip miego vengimas, lovos baimė ar užmigimo baimė.

Kita nemigos rūšis yra antrinė – simptominė. Ji kyla dėl medicininių ar psichikos ligų , ir gydytojas gali sėkmingai ją gydyti, kai pacientas padeda suprasti jos kilmę. Antrinės nemigos dažniausiai atsiranda dėl esamos psichinės ligos, kartais dėl neurologinių ligų, pažeidžiančių smegenų centrus susijusius su miego reguliacija, kartais dėl skausminių jutimų ir neretai dėl neteisingu paros laiku vartojamų vaistų ar gausaus alkoholio kiekio. Tokia nemiga gali būti sukelta intoksikacijos ar vaisto nutraukimo sindromo.

Gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.

Kiek daugiau noriu sustoti ties tokiu dažnu šių dienų liguistu simptomu kaip nerimas ir to, koks ryšys sieja nemigą ir nerimą.

Vienokį ar kitokį miego sutrikimą tuo laikotarpiu, kai stipriai dėl ko nors nerimaujame, patiriame, tikriausiai, kiekvienas. Sako, kad nerimas netrukdo miegui, t.y. kad nerimastingi asmenys miega taip pat gerai. Deja, tyrimai rodo, kad asmenys, kuriems yra nustatyti tokie nerimo sutrikimai, kaip socialinės ar kitokios fobijos, panikos sutrikimas, potrauminis streso sutrikimas ir kt. dažnai skundžiasi blogu miegu.  Kai kurie autoriai, tyrinėjantys miego ir nerimo ryšius, teigia, kad prastu miegu skundžiasi net 70-90 procentų nerimo sutrikimais sergančių asmenų. Kitas klaidingas specialistų (ir pacientų) įsitikinimas yra toks: nemiga yra dėl nerimo. Deja, atidžiau paklausinėjus, paaiškėja, kad kartais nemiga jau buvo prieš nerimo sutrikimo pradžią. Niekada negalima užmiršti, kad nemigos buvimas nerimo sutrikimų metu reiškia sunkesnę paties nerimo sutrikimo eigą bei barstesnį bendrą funkcionavimą.  Ir dar daugiau – nemiga gali likti ir po pakankamai sėkmingo nerimo sutrikimo gydymo ir įtakoti atkrytį.

Vertinant pagal savo trukmę – kokia gali būti nemiga?

Prof. V. Liesienė.

Tyrimai išaiškino taip pat nemigos rūšies santykį su jos trukme: trumpalaikė nemiga daugeliui yra atsitiktinė, o lėtinė vargina kiekvieną naktį – ją pacientai vertina kaip sunkesnę. Atsitiktinė nemiga yra trumpa, aiškiai susijusi su traumuojančiu įvykiu, stresu ar ligos sukeltu skausmu. Lėtinė nemiga turi savo rizikos veiksnius; gali būti pirminė ar antrinė. Lėtinė nemiga diagnozuojama tada, kai užmigimas yra ilgesnis kaip 30 min, miegama trumpiau kaip 6 val., atsiranda poilsio stoka ryte po miego ir visi šie simptomai stebimi ilgiau kaip 3 savaites.

Lėtinė nemiga – kuo ji pavojinga?

Prof. V. Liesienė.

Lėtinės nemigos sukeltas poilsio jausmo trūkumas ar mieguistumas ypatingai kenkia darbo kokybei ir socialinei veiklai. Dėl nemigos atsiradusio dienos mieguistumo pasekmės yra gana skaudžios: autoavarijos, lėktuvų katastrofos, susižalojimai darbe. Lėtinė nemiga sukelia varginančias pasekmes vairavimui, verslui, išsilavinimui ir socialiniams ryšiams.

Ar nemiga gali būti skirtingo sunkumo?

Prof. V. Liesienė.

Pagal išreikštumą nemigos skirstomos į lengvą, kai pasireiškia beveik kiekvieną naktį bet nežymiai blogina gyvenimo kokybę, vidutinę – kai kiekvienos nakties miegas yra blogas ir lydymas nuovargio, nerimo, dirglumo, bei ryškią – kai miegas pastoviai blogas su ryškiais nuovargio simptomais, nerimo sutrikimu, dirglumu ir bloga gyvenimo kokybe.

Kaip galima diagnozuoti nemigą? Ar yra kokių nors sunkumų, susijusių su nemigos diagnostika?

Prof. V. Liesienė.

Nemigos diagnozavimo eiga yra standartinė : pirmiausiai surenkami duomenys apie ligos pradžią, eigą, paplitimą šeimoje, tikslinga įvertinti paciento ir kito šeimos nario nuomonė apie miegą. Pagrindinės tyrimo priemonės yra klausimynai apie vaistus, ligas, miego higieną bei miego dienyno už kelias savaites įvertinimas. Mieguistumo įvertinimas yra būtinas ir padeda skirti nemigos kilmę. Įtariant kvėpavimo ligas (pvz. miego apnėją), neramių kojų su periodiniais galūnių judesiais miego metu buvimą, epilepsijos naktines formas ar parasomnijas bei narkolepsiją, atliekamas visos nakties poligrafinis tyrimas.

Kokios yra nemigos gydymo bei valdymo galimybės?

Prof. V. Liesienė.

Vertinant turimus tyrinėjimų duomenis apie nemigą mėginama nustatyti nemigos valdymo esminius momentus. Nemigos valdyme svarbu individualus priėjimas prie kiekvieno paciento, diagnostikos metodo parinkimas ir nemigos priežasties nustatymas. Nustačius nemigos pirmines ar antrines priežastis svarbu numatyti kompleksines gydymo priemones, kurių tikslas išsaugoti miego-budrumo struktūrą (nesukeliant dienos mieguistumo) ir parinkti vaistus bei nemedikamentinį ir palaikomąjį gydymą. Nemedikamentinis gydymas susideda iš psichoterapijos ir socioterapijos metodų, o taip pat miego higienos mokymo. Farmakoterapijai svarbu migdomųjų vaistų parinkimo saugumo kriterijai. Tai yra paciento amžiaus įvertinimas, nemigos trukmė, dienos mieguistumo buvimas-budrumo stoka, grįžtamosios nemigos galimybė, nemigos poveikis atminčiai, dėmesiui, psichomotorinei veiklai. Svarbu įvertinti galimą vaisto poveikį kvėpavimui ir galimą vaisto nutraukimo pašalinį poveikį. Vaisto nutraukimo pašalinio poveikio rizika atsiranda vartojant migdomuosius didelėmis dozėmis ilgiau, nei 3 mėnesiai. Pašalinio poveikio rizika didėja pacientui viršijant nustatytas dozes ilgesnį laiką, esant senyvam amžiui, esant nenustatytai psichinei ligai, esant tolerancijos vaistui sutrikimui bei esant polinkiui pripratimui prie vaisto. Polinkis pripratimui prie vaisto stebimas kaip susijęs su anamnezėje buvusiu polinkiu narkotinėms medžiagoms ar alkoholiui.

Ar nemigos gydymas yra susijęs su jos pobūdžiu?

Prof. V. Liesienė.

Nemigos gydymo trukmė priklauso nuo jos tipo. Atsitiktinė trumpalaikė nemiga siūloma gydyti migdomaisiais nebenzodiazepinų tipo vaistais. Trumpalaikę nemigą siūloma gydyti  migdomųjų vaistų poveikį sustiprinant kognityvine terapija. Lėtinės nemigos gydymas yra sudėtingas. Migdomieji vaistai taikomi laikinai ir su pertraukomis. Būtina kognityvinė ir elgesio terapija ir, nesant pagerėjimo, diagnozės peržiūra po 4-8 savaičių, galimai polisomnografinis ištyrimas ir miego specialisto konsultacija. Pacientų apklausos tyrimai rodo, kad sėkmingam nemigos gydymui labai svarbus yra bendras paciento ir gydytojo darbas, tiek vaisto poveikio miegui ir dienos budrumui, tiek ir nemigos pobūdžio kitimo aptarimai. Geri rezultatai pasiekiami individualizuojant gydymą, pereinant laiku prie vaisto vartojimo „pagal reikalą“ arba numatant „vaisto ątostogas“.

Kalbėjome apie nerimo sutrikimų ir nemigos ryšį. Ar dažnai yra taikomas nemigos gydymas, jei pacientas kreipiasi dėl nerimo?

Gydytoja psichiatrė R. Mazaliauskienė.

Deja, ne visi, kurie gydosi dėl nerimo sutrikimų pas psichiatrus ar psichologus, yra paklausiami apie savo miegą. Dar mažiau tokių žmonių patiria efektyvią gydomąją intervenciją, skirtą pagerinti miegui. Kodėl taip yra? Kai kurie autoriai, besidomintys miego klausimais teigia, kad tai susiję su tam tikromis klaidingomis nuostatomis apie miego ir nerimo ryšius. Kodėl nekreipiamas pakankamas dėmesys į jų subjektyvius nusiskundimus? Todėl, kad jie ne visada yra lydimi pakitimų, atliekant miego tyrimą – polisomnografiją. Reikia pažymėti, kad metodas nėra absoliučiai tikslus, nes dalis asmenų, kuriems yra diagnozuota nemiga (insomnija) taip pat turi normalius polisomnografijos duomenis. Dar vienas klaidingas įsitikinimas yra tas, kad teigiama, jog neverta užsiimti nemigos gydymu, gydant nerimo sutrikimus, nes tai prailgins pastarųjų gydymą. Yra duomenų, kad sėkmingas nemigos gydymas yra naudingas gydant nerimo sutrikimus.

Dažnai kalbama apie nemigą depresijos metu, tačiau ar yra atvirkštinių variantų, pvz. mieguistumas sergant depresija?

Gyd. psichiatrė Jolita Sysojevienė.

Nuovargis ir mieguistumas (hipersomnija) – tai simptomai, kurie ypač dažnai pasitaiko depresinio sutrikimo metu. Dar daugiau: mieguistumas ir nuovargio jutimas – svarbūs depresijos simptomai, kurių buvimas dar prieš diagnozuojant ligą gali būti būsimos depresijos pranašai. Mieguistumas gali svyruoti nuo lengvo pasireiškimo, esant susilpnėjusioms galimybėms atlikti kai kuriuos veiksmus, iki užmigimo, nepriklausančio nuo valios pastangų išlikti budriam. Pastarojo metu gali būti stebimas ir pažintinis (kognityvinis) deficitas. Perdėtas mieguistumas dienos metu yra laikomas vienu pagrindinių depresijos simptomų, atsirandantis, matomai, dėl blogos miego kokybės. Deja, šis simptomas dažnai yra nepakankami vertinamas, nors iš kitos pusės, jis yra viena iš priežasčių, kurios verčia depresija sergantį asmenį siekti pagalbos. Kai kuriuose tyrimuose yra palygintas perdėtas depresiniu sutrikimu sergančių asmenų mieguistumas dienos metu su depresijos sunkumu ir polinkiu į savižudybę. Simptomų išreikštumui vertinti buvo naudojamos specialios psichiatrinės skalės. Remiantis gautais rezultatais, buvo padaryta išvada, kad pernelyg didelis mieguistumas dienos metu yra susijęs su didesniu depresijos sunkumu ir su savižudiškomis mintimis/ ketinimais. Ši išvada yra ypač reikšminga, įvertinant depresija sergančio asmens savižudybės riziką ir planuojant gydymo taktiką.

Ar nemigą galima gydyti psichoterapinėmis priemonėmis?

Psichologė Erika Černiauskienė.

Dažnai galvojama, kad nemigą, esant nerimo sutrikimams, galima sėkmingai gydyti farmakologinėmis priemonėmis. Taip, jos tikrai gali būti veiksmingos trumpą laiką. Tačiau vis daugėja duomenų, kad esant lėtinei nemigai (t.y. jei jos trukmė ilgesnė, nei 6 mėnesiai), reikėtų pagalvoti apie kognityvinės-elgesio terapijos taikymą. Beje, dalyvavimas kognityvinės – elgesio terapijos grupėse reikšmingai sumažino depresiją bei pagerino miegą asmenims, kuriems buvo nustatyta socialinė fobija. Ypač svarbi psichoterapija, jei nemiga yra kartu su nerimo sutrikimais. Psichoterapija nerimo sutrikimų gydyme yra sunkus procesas, kai pacientas turi išdrįsti pažvelgti į savo baimes. Todėl pailsėjęs pacientas greičiausiai bus ir drąsesnis, ir aktyvesnis psichoterapiniame procese, kas gali nulemti sėkmingą gydymą.