STRESAS DARBE

2017 spalio 18d.  |  Neuromeda

Ramunė Mazaliauskienė, gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė

Psichinė sveikata darbo vietoje – tai šių metų Psichikos sveikatos dienos tema. Svarbu, kad pasauliniu mastu pažvelgta į tokią svarbią problemą.

Pastaruoju metu ypač akcentuojami kiekvieną dieną darbe sutinkami psichosocialiniai rizikos veiksniai, kaip neigiamai veikiantys darbuotojų sveikatą ir gerovę. Tokie veiksniai, jei pakankamai intensyvūs ar pastoviai veikiantys, veda prie augančio streso lygio ir gali sukelti rimtus psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus.

Psichosocialinius rizikos veiksnius galima išskirti į kelias grupes:

  1. Didelis darbo intensyvumas;
  2. Emocinė įtampa;
  3. Autonomijos stoka;
  4. Etiniai konfliktai;
  5. Prasti socialiniai ryšiai;
  6. Nesaugumas susijęs su darbu visumoje bei su darbo vieta konkrečiai.

Visų šių veiksnių atskirai nekomentuosiu, tačiau kai kuriuos norėtųsi atskirai išskirti. Pavyzdžiui, yra nustatyta, kad emocinė įtampa turi neigiamą įtaką sveikatai. Nustatyta, kad kiekvienas su stresu susijusio susirgimo atvejis veda prie maždaug 30,9 prarastų darbo dienų per metus. Europos Saugumo ir sveikatos darbe agentūra nustatė, kad 20 proc. asmenų skundėsi stresu darbe.

Ilgalaikis stresas veda prie perdegimo sindromo. Darbe patiriamas stresas ir perdegimo sindromas yra svarbūs psichikos sutrikimų rizikos veiksniai.

Koks yra perdegimo sindromo dažnumas? Nėra aiškių duomenų iš Lietuvos, tačiau  Švedijoje, pavyzdžiui, nustatyta, kad  tarp 1000 darbuotojų perdegimo sindromas stebėtas 13 proc.: 16 proc. moterų ir 10 proc. vyrų. Perdegimo sindromas turi tam tikrus ypatumus: jis dažniau tarp jaunesnių darbuotojų, negu tarp tų, kuriems virš 50 metų, o pagal didžiausią tikimybę jį patirti pirmauja moterys tarp 35 ir 44 metų (Norlund ir kt. 2010).

Įvairios tarptautinės organizacijos teigia, kad maždaug 1/5 iš darbuotojų kiekvienu momentu kenčia nuo psichikos sutrikimų. Dažniausi sutrikimai – depresija bei nerimo sutrikimai (Europos komisija, 2010).

Tikriausiai daugelis gerai žino klasikinius depresijos ar nerimo būsenų simptomus. Deja, minėti sutrikimai gali pasireikšti ir netipiniais bruožais, pavyzdžiui, miego sutrikimais ar taip vadinamais psichosomatiniais bruožias, iš kurių klasikiniai stresą patiriančio asmens nusiskundimai yra juosmens ar pečių juostos skausmai, galvos skausmai. Tokiais atvejais yra kalbama apie maskuotą depresiją.

Perdegimo sindromas gali ir nesiekti kliniškai išreikštos depresijos ar nerimo sutrikimo būsenos. Galima stebėti kūrybiškumo, motyvacijos praradimą, prasmės savo darbe nematymą. Atsiranda taip vadinama depersonalizacija –  tam tikras susvetimėjimo jausmas, kai jautiesi atitolęs nuo aplinkos ir savęs, o aplinkui vykstantys įvykiai tavęs tarsi neliečia.

Kokias priemones galima naudoti siekiant sėkmingai tvarkytis su stresu darbe ir išvengti perdegimo sindromo ar kitų psichikos sutrikimų? Teigiama, kad yra dvi grupės būdų atitrūkti nuo darbo:

  • nesveiki atotrūkio būdai: alkoholis ar bendravimo ribojimas
  • Sveiki atotrūkio būdai: humoras, relaksacija, meditacija, žaidimas, kelionės, hobiai, kultūra, fizinis aktyvumas, skaitymas ir t. t

Jei šios priemonės nesuveikė ir perdegimo sindromo simptomai jau atsirado, rekomenduojama pasinaudoti įvairiomis psichologinėmis streso įveikos priemonėmis:

  • Kognityvinė ir elgesio psichoterapija
  • Kitos psichoterapinės metodikos
  • Streso valdymo programos
  • Į sprendimus orientuotos terapijos ir kt.

Jei neveikia ir šios priemonės, kas gali atsitikti, jei jau išsivystė depresijos ar nerimo sutrikimo išreikštumą atitinkanti būsena, rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistu ir pasinaudoti kompleksinius gydymu – kai nerimą ar depresijos simptomus malšinantys vaistai derinami su įvairiomis psichologinėmis ar psichoterapinėmis metodikomis.


Psichodramos elementų taikymas individualiame darbe su vaikais ir paaugliais

2017 spalio 4d.  |  Neuromeda

Psichodrama dažniausiai apibrėžiama kaip grupinio darbo metodas, kurį sukūrė Jacob Levy Moreno ir pradžioje pritaikė kaip grupinės psichoterapijos formą. Didėjant individualios psichoterapijos poreikiui, psichodramos metodas buvo pritaikytas ir  individualiame konsultavime su klientais. Taip atsirado monodramos (one to one therapy; psychodrama a deux) sąvoka. Monodrama yra psichodramatinis vaidmeninis žaidimas su vienu klientu (D.R.Buchanan, A.Garcia). Monodramoje dalyvauja terapeutas ir klientas (protagonistas – pagrindinis veikėjas, kuris pateikia savo problemą ir gyvenimo situacijas), o pagalbiniams objektams pažymėti naudojami aplinkoje esantys daiktai (Б.Эрлахер-Фаркас, К.Йорда, 2004).

J.L. Moreno psichodrama skirta išveikti sunkumus keliančias tarpasmenines situacijas, padeda žmogui suvokti ir išreikšti jausmus, kurių jis nebuvo atpažinęs savyje (R.J.Corsini, D.Wedding, 2011). Jos metu klientas su vedančiojo (terapeuto) ir grupės pagalba atkuria reikšmingus savo gyvenimo įvykius (vaidindamas scenas), turi galimybę geriau pažinti save, savo mintis, norus, emocijas, kūną, suprasti savo elgesį.

Psichodrama yra veiksmo metodas, todėl ją galima taikyti ten, kur kiti metodai nėra labai veiksmingi. Pavyzdžiui, dirbant su vaikais, kurie dažnai negali išreikšti savo minčių žodžiais. Pats J.L.Moreno sakė: „Ko negalime pasakyti žodžiais, galime parodyti veiksmu“ (L.T.Raškevičienė, 2011). Iš J.L. Moreno biografijos žinoma, kad vaikai buvo pirmieji psichodramos dalyviai, o vėliau, bendravimas su vaikais bei jų stebėjimas suteikė J.L Moreno pagrindą sukurti terapinę sistemą (M. Pileckaitė-Markovienė, 2006).

Pagrindinė vaikų bendravimo kalba yra žaidimas. Manoma, kad vaikams žaidimas yra tas pat, kaip laisvosios asociacijos suaugusiems. Žaidžiantis vaikas simboliais pasako tai, ką įvardyti žodžiais atrodo pavojinga (R.J.Corsini, D.Wedding, 2011). Būtent žaidime vaikai pasakoja apie save ir savo egzistuojantį pasaulį. Tai jų bendravimo kalba, kurios jiems nereikia mokytis. Vaikai žaidžia spontaniškai, noriai, su malonumu, nesiekiant jokio apibrėžto tikslo (Г.Л.Лэндрет, 1994).

Skirtumas tarp tiesiog vaizduotės žaidimo ir psichodramos – psichodramatinio veiksmo reprezentatyvumas. Psichodraminiam veiksmui būdinga, jog yra laikomasi išrinktos temos bei tam tikros psichodramatinės sekos. Psichodraminis veiksmas yra kūrybinis veiksmas.  Kurdamas tam tikrą vaidmenį vaikas atranda įprastas šio vaidmens savybes, kurios anksčiau buvo prisiimtos nesąmoningai. Psichodramoje vaikas atranda ir atpažįsta šių nesąmoningų vaidmens savybių prasmę, jis priima duotą vaidmenį ir pasilieka sau tik tai, kas yra susiję su šiuo vaidmeniu, atranda kai kuriuos savo nusiteikimus, jausmus, emocijas, elgesio tipus (M.Jakaitė, 2012).

Vaikų psichoterapeutė V.Oaklander savo knygoje „Langas į vaiko pasaulį“ aprašo, kaip galima naudoti kūrybinės vaidybos metodą darbe su vaikais. Ji rašo, kad „vaidmenų žaidimuose vaikai niekuomet iš tikrųjų nepalieka savęs; improvizuodami jie atskleidžia save. Vaidmuo suteikia teisę būti savimi. Kūrybinės vaidybos metu vaikai turi galimybę sustiprinti savęs suvokimą. Jie gali geriau pažinti save-kūną, vaizduotę, pojūčius. Vaidyba tampa natūralia priemone, padedančia atrasti ir išreikšti paprastas ar paslėptas asmenybės dalis, kartu stiprinamas pasitikėjimas savimi ir atskleidžiama individualybė“ (V.Oaklander, 2007).

Psichodraminiai užsiėmimai gali sustiprinti vaikų vidinę darną ir padėti išspręsti kylančius sunkumus, veiksmingiau adaptuotis prie įvairių situacijų, psichodrama stimuliuoja ir organizuoja vaikų psichinį ir fizinį aktyvumą, subalansuoja jų emocinę būseną, pagerina savijautą ir nuotaiką (M. Pileckaitė-Markovienė, 2006).

 

Parengė Vaikų ir paauglių psichiatrė Natalija Jegorova Marčenkienė (medicinos centras „Neuromeda“)