Psichodramos elementų taikymas individualiame darbe su vaikais ir paaugliais

Psichodrama dažniausiai apibrėžiama kaip grupinio darbo metodas, kurį sukūrė Jacob Levy Moreno ir pradžioje pritaikė kaip grupinės psichoterapijos formą. Didėjant individualios psichoterapijos poreikiui, psichodramos metodas buvo pritaikytas ir  individualiame konsultavime su klientais. Taip atsirado monodramos (one to one therapy; psychodrama a deux) sąvoka. Monodrama yra psichodramatinis vaidmeninis žaidimas su vienu klientu (D.R.Buchanan, A.Garcia). Monodramoje dalyvauja terapeutas ir klientas (protagonistas – pagrindinis veikėjas, kuris pateikia savo problemą ir gyvenimo situacijas), o pagalbiniams objektams pažymėti naudojami aplinkoje esantys daiktai (Б.Эрлахер-Фаркас, К.Йорда, 2004).

J.L. Moreno psichodrama skirta išveikti sunkumus keliančias tarpasmenines situacijas, padeda žmogui suvokti ir išreikšti jausmus, kurių jis nebuvo atpažinęs savyje (R.J.Corsini, D.Wedding, 2011). Jos metu klientas su vedančiojo (terapeuto) ir grupės pagalba atkuria reikšmingus savo gyvenimo įvykius (vaidindamas scenas), turi galimybę geriau pažinti save, savo mintis, norus, emocijas, kūną, suprasti savo elgesį.

Psichodrama yra veiksmo metodas, todėl ją galima taikyti ten, kur kiti metodai nėra labai veiksmingi. Pavyzdžiui, dirbant su vaikais, kurie dažnai negali išreikšti savo minčių žodžiais. Pats J.L.Moreno sakė: „Ko negalime pasakyti žodžiais, galime parodyti veiksmu“ (L.T.Raškevičienė, 2011). Iš J.L. Moreno biografijos žinoma, kad vaikai buvo pirmieji psichodramos dalyviai, o vėliau, bendravimas su vaikais bei jų stebėjimas suteikė J.L Moreno pagrindą sukurti terapinę sistemą (M. Pileckaitė-Markovienė, 2006).

Pagrindinė vaikų bendravimo kalba yra žaidimas. Manoma, kad vaikams žaidimas yra tas pat, kaip laisvosios asociacijos suaugusiems. Žaidžiantis vaikas simboliais pasako tai, ką įvardyti žodžiais atrodo pavojinga (R.J.Corsini, D.Wedding, 2011). Būtent žaidime vaikai pasakoja apie save ir savo egzistuojantį pasaulį. Tai jų bendravimo kalba, kurios jiems nereikia mokytis. Vaikai žaidžia spontaniškai, noriai, su malonumu, nesiekiant jokio apibrėžto tikslo (Г.Л.Лэндрет, 1994).

Skirtumas tarp tiesiog vaizduotės žaidimo ir psichodramos – psichodramatinio veiksmo reprezentatyvumas. Psichodraminiam veiksmui būdinga, jog yra laikomasi išrinktos temos bei tam tikros psichodramatinės sekos. Psichodraminis veiksmas yra kūrybinis veiksmas.  Kurdamas tam tikrą vaidmenį vaikas atranda įprastas šio vaidmens savybes, kurios anksčiau buvo prisiimtos nesąmoningai. Psichodramoje vaikas atranda ir atpažįsta šių nesąmoningų vaidmens savybių prasmę, jis priima duotą vaidmenį ir pasilieka sau tik tai, kas yra susiję su šiuo vaidmeniu, atranda kai kuriuos savo nusiteikimus, jausmus, emocijas, elgesio tipus (M.Jakaitė, 2012).

Vaikų psichoterapeutė V.Oaklander savo knygoje „Langas į vaiko pasaulį“ aprašo, kaip galima naudoti kūrybinės vaidybos metodą darbe su vaikais. Ji rašo, kad „vaidmenų žaidimuose vaikai niekuomet iš tikrųjų nepalieka savęs; improvizuodami jie atskleidžia save. Vaidmuo suteikia teisę būti savimi. Kūrybinės vaidybos metu vaikai turi galimybę sustiprinti savęs suvokimą. Jie gali geriau pažinti save-kūną, vaizduotę, pojūčius. Vaidyba tampa natūralia priemone, padedančia atrasti ir išreikšti paprastas ar paslėptas asmenybės dalis, kartu stiprinamas pasitikėjimas savimi ir atskleidžiama individualybė“ (V.Oaklander, 2007).

Psichodraminiai užsiėmimai gali sustiprinti vaikų vidinę darną ir padėti išspręsti kylančius sunkumus, veiksmingiau adaptuotis prie įvairių situacijų, psichodrama stimuliuoja ir organizuoja vaikų psichinį ir fizinį aktyvumą, subalansuoja jų emocinę būseną, pagerina savijautą ir nuotaiką (M. Pileckaitė-Markovienė, 2006).

 

Parengė Vaikų ir paauglių psichiatrė Natalija Jegorova Marčenkienė (medicinos centras „Neuromeda“)