„GYVENANT SU ŠIZOFRENIJA“: KAI KAS, KĄ TURIME SUPRASTI APIE ŠIZOFRENIJĄ, KAD GALĖTUME PADĖTI

 

Pasaulinei psichikos sveikatos dienai paminėti

Kiekvienais metais spalio 10 dieną yra minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena, ir kiekvienais metais jai yra suteikiamas pavadinimas, kuris atspindi tam tikras aktualijas susijusias su psichikos sveikata. Šiais metais šios dienos metu siūloma pažvelgti į tuos, kuriems yra diagnozuotas sutrikimas, pavadintas šizofrenija. Šis straipsnis nėra skirtas nagrinėti šizofrenijai kaip ligai; jis skirtas padėti suvokti, kaip galima palengvinti šizofrenija sergančiųjų kasdieninį gyvenimą. Kadangi šizofrenijos tema yra tikrai plati, šiame straipsnyje apžvelgsime tik vieną – bet tikrai reikšmingą,- jos aspektą: savižudybes sergant šizofrenija, akcentuojant galimą pagalbą bei prevenciją.

Garsūs psichiatrijos temomis rašę autoriai jas seniai atkreipė dėmesį į šizofrenija sergančiųjų asmenų savižudybių ypatumus. Garsus psichiatras Eugenas Bleuleris, beje, sukūręs patį „šizofrenijos“ terminą, teigė, kad savižudybė yra rimta šizofrenijos komplikacija. Savižudybė yra viena iš dažniausių šizofrenija sergančių asmenų mirties priežasčių, ir skirtingų autorių nurodomas tokios mirties dažnumas svyruoja nuo 4,9 iki 10 proc.

Kitas tikrai svarbus aspektas yra tas, kad šizofrenija sergančiųjų asmenų savižudybės yra rimtesnės, pasirenkami būdai labiau „mirtini“, o kartais pasirenkami netgi keli žudymosi būdai vieno savižudiško bandymo metu. Jau 1913 metais garsus vokiečių psichiatras ir filosofas Karlas Jaspersas rašė: „jų savižudybės yra ypač žiaurios ir atkaklios, po nesėkmingų bandymų kartoja vėl. Kartais tik pagal tai ir pavyksta atpažinti psichozę“. Kas dar svarbu? Patys pacientai apie jas rečiau įspėja, o taip sumažėja galimybė suteikti savalaikę pagalbą ir užkirsti kelią savižudybei.

Su kuo susijusios savižudybės sergant šizofrenija? Dažna jų priežastis yra depresija, kuri ne visada tinkamai įvertinama tiek paties paciento ir jo artimiausios aplinkos, tiek pačių psichikos sveikatos srityje dirbančių specialistų.  Ypač svarbus aspektas – taip vadinama po-psichozinė depresija, kuri atsiranda jau praėjus pačios psichozės epizodui ir kartais gali būti susijusi ir su paties žmogaus – dažnai jauno ir turinčio didelių lūkesčių – reakcija į sunkią ligą ir visas jo manymu žlugusias ateities perspektyvas. Daugelis autorių atžymi, kad labai pavojingi požymiai, signalizuojantys apie gręsiančią savižudybę, yra pesimizmas bei beviltiškumas, todėl artimieji turi būti ypač atidūs panašaus pobūdžio mintims, išgirstoms iš šizofrenija sergančio asmens lūpų, ypač jei jis neseniai patyrė psichozės epizodą ir grįžo iš ligoninės.

Norėtųsi akcentuoti psichologinės traumos įtaką šizofrenija sergančių asmenų savižudybėms. Pastaraisiais metais pasaulinėje psichiatrijoje vis daugiau kalbama apie tokių traumų įtaką tiek šizofrenija sergančių asmenų savižudybėms, tiek pačių šizofreninių psichozių atsiradimui bendrai. Nustatyta, kad psichologiškai traumuojančias situacijas prieš savižudybę patiria nuo 33 iki 64 procentų šizofrenija sergančių asmenų.

Kiti svarbūs rizikos veiksniai, į kuriuos šizofrenija sergančio asmens šeimos nariai turėtų atkreipti dėmesį, yra tokie:

  • Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, iš kurių svarbu paminėti ne tik mūsų šalyje vyraujantį piktnaudžiavimą alkoholiu, bet ir kanapių preparatų vartojimą, kurie, kaip teigiama, gali netgi prisidėti prie šizofreninės psichozės atsiradimo;
  • Trumpi ir dažni gydymaisi psichiatrinėje ligoninėje;
  • Nesenas išrašymas iš psichiatrinės ligoninės.

Tokie yra šizofrenija sergančių asmenų savižudybių ypatumai. Antroje dalyje norėčiau trumpai pakalbėti apie galimą savižudybių, sergant šizofrenija, prevenciją. Galima išskirti šiuos savižudybių prevencijos lygius:

  1. Pirminis – tai savižudybės rizikos faktorių, kurie šizofrenijos atveju yra socialinė izoliacija, depresija, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, beviltiškumas,panaikinimas.
  2. Antrinis skirtas tiems asmenims, kuriems jau nustatyti savižudybės rizikos veiksniai. Jie gali būti įtakojami (depresija, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis ir neįtakojami (amžius, lytis ir panašiai)).
  3. Tretinė prevencija skirta tiems asmenims, kurie jau bandė nusižudyti. Ši prevencija ypač svarbi, nes yra nustatyta, kad kartą bandę nusižudyti asmenys dažnai tai kartoja.

Yra visa eilė faktorių, kurie gali sumažinti savižudybės riziką sergant šizofrenija. Kai kurie jų labiau siejasi labiau su medicinine priežiūra, nes šis straipsnis skirtas visuomenei. Taigi, faktoriai, kurie gali sumažinti savižudybės riziką sergant šizofrenija, gali būti šie:

  1. Bendradarbiavimas gydymo eigoje – tarp paciento, šeimos, medicinos darbuotojų.
  2. Šeimos palaikymas.
  3. Galimybė pakalbėti apie ketinimą vykdyti savižudybę.
  4. Parama ir paramos programos (taip vadinami „dieniniai stacionarai“ prie Psichikos sveikatos centrų) po išrašymo iš ligoninės.
  5. Programos, užkertančios kelią piktnaudžiavimui psichoaktyviomis medžiagomis.
  6. Galimybė dirbti ir/ar vykdyti malonias užduotis.
  7. Socialinių ir pažintinių funkcijų ugdymas.
  8. Gyvenimas aplinkoje – fizinėje ir emocinėje, kuri pritaikyta paciento poreikiams.
  9. Psichologinis komfortas – galimybė pasirinkti ir turėti santykius su kitais.

Medikamentinis šizofrenijos gydymas yra tai, kas dažnai akcentuojama įvairiose gydymo schemose. Tačiau kiekvienas psichinis sutrikimas, įskaitant ir šizofreniją, susijęs ne tik su biologiniais aspektais, kurie puikiai veikiami modernių vaistų psichozėms gydyti, bet ir su psichologiniais bei socialiniais faktoriais. Psichologiniai faktorių svarba taip pat yra pripažįstama, tačiau niekada negalima pernelyg neįvertinti socialinių faktorių. Šiame kontekste labai svarbu paminėti garsaus suomių profesoriaus, į poreikius orientuoto šizofrenijos gydymo pradininko Yrjo Alanen idėjas. Jo manymu susitikimai su pacientų šeimomis jau pačioje ligos pradžioje yra reikšmingi tolimesnei ligos eigai ir teigiamai įtakoja ligos išeitis. Jauni žmonės, sergantys šizofrenija, yra žymiai labiau priklausomi nuo savo šeimų, negu kiti jauni žmonės.

Šeima neabejotinai svarbu. Tačiau įvairūs ryšiai mus sieja ne tik su šeima, bet ir su visuomene visumoje ir su konkrečia bendruomene, kurioje gyvename. Ypač svarbus yra pasitikėjimas, gyvenant bendruomenėje. Pasitikėjimas yra  viena iš būtinų sėkmingo gydymo sąlygų, bet ne tik tarpasmeninis, o ir bendras, egzistuojantis bendruomenėje. Mes dažnai linkę galvoti, kad gydymo sėkmė yra susijusi su mūsų sukurtais gydymo metodais. Tuo tarpu pacientai labai dažnai kalbėdami apie savo pageidavimus gydymui, mini pasitikėjimą, saugumą ir autonomiškumą, o ne pokyčius simptomuose. Minėdami Pasaulinę Psichikos sveikatos dieną įsiklausykime į jų balsą.

 

Parengė gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė, medicinos centras „Neuromeda“