Nuo 2007 metų balandžio 2-oji yra minima kaip Pasaulinė autizmo supratimo diena. Tai diena, kai daug kalbama apie autizmo diagnozę turinčius vaikus. Tačiau vaikai užauga. Kas tada? Kokie jie tampa? Kokius sunkumus patiria ir kokie jų galimų psichiatrinių sutrikimų ypatumai?
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu viena iš autizmo rūšių – Aspergerio sindromu- sergančių suaugusiųjų asmenų ypatumus, o taip pat su tuo susijusius psichiatrinius simptomus bei jų gydymo ypatumus.
Kalbą apie Aspergerio sindromą reikėtų pradėti nuo kelių žinomų pavardžių, t.y. Leo Kanner, kuris 1943m. parašė „Autistiniai afektinio kontakto sutrikimai“ ir įvedė terminą „ankstyvasis vaikų autizmas“, bei Hans Asperger, kurio leidinyje „Autistinė psichopatija vaikystėje“, išleistame 1944m., buvo pateiktas platesnis sąvokos apibūdinimas: “…jis svyruoja nuo ryškiai fiziškai ir psichiškai atsilikusio asmens… iki labai gabaus, aukštą intelektą turinčio, kurio socialinis sutrikimas pasireiškia subtiliausia forma kaip vienintelis jo sutrikimas. Jis persidengia su mokymosi sutrikimais ir nueina į normalų ekscentriškumą…” Abu autoriai pasisavino žymaus psichiatro E. Bleuler jau sukurtą terminą „autizmas“, skirtą šizofrenijai, abu vertino būseną kaip nuo pat gimimo esantį sutrikimą, ir aprašė bendrą šių sutrikimų bruožą – aprašytųjų vaikų nesugebėjimą palaikyti normalių santykių su kitais žmonėmis. H. Asperger pradžioje galvojo, kad tai būdinga tik vyrams, tačiau vėliau požiūrį pakeitė.
Tiek L. Kanner, tiek H. Asperger kalbėjo apie vaikus. Tačiau vaikai užauga. Kokie jie tampa tada? Žymių autizmo tyrinėtojų Ehlers ir Gillberg (1993) duomenimis Aspergerio sindromas sutinkamas 36 iš 10.000 vaikų, taigi kiekvienam yra tikimybė su tokiais žmonėmis susidurti įprastame gyvenime.
Toliau trumpai apžvelgsiu, kaip kasdieniniame gyvenime atrodo įprastas žmogus, „turintis“ Aspergerio sindromą. Pats H. Asperger vaikus apibūdino kaip „egocentriškus iki kraštutinumo“. Tą patį galima pasakyti ir apie suaugusiuosius. Keistumai, kurie ignoruojami vaikystėje, akivaizdžiais tampa jaunystėje. Suaugę tokie asmenys, paviršutiniškai pažvelgus, gali būti sėkmingai prisitaikę, tačiau išlieka ekscentriški ir izoliuoti. Jie retai spontaniškai pradeda dalyvauti pašnekesyje. Suaugusiojo amžiuje sutrikimo simptomai gali būti jau užmaskuoti asmens gyvenimo ir gydymo patirtimi, vaistų efektais ir jo/jos pačių sugebėjimais ir noru susitvarkyti su savo sutrikimu. Kartais toks asmuo atrodo labiau racionalus ir mažiau empatiškas.
Kalba. Monotoniškos balso intonacijos, stokoja moduliacijų, šnekamoji kalba yra nenatūrali, pedantiška, jie kartoja tam tikrus žodžius ar frazes po kelis kartus. Kartais atrodo, kad toks žmogus atmintinai yra išmokęs savo kalbą. Įdomu tai, kad tiek vaikai, tiek suaugę linkę sukurti naujus žodžius. Dar viena ypatybė – tai problemos vartojant įvardžius: antrines ir tretines formas vartoja vietoj pirmojo asmens, t. y vietoj įvardžio „aš“ vartoja „tu“ arba „jis, ji“.
Bendravimo ypatumai. Tokie asmenys patiria sunkumus užmezgant ir palaikant akių kontaktą, suprantant veidų išraiškas bei kito asmens kūno kalbą. Dar daugiau – kai kurių veidų, jei juos mato neįprastame kontekste ar aplinkoje, jie tiesiog neatpažįsta, todėl gali lengvai praeiti pro šalį, nekreipdamas jokio dėmesio į pažįstamą žmogų. Tokie žmonės ilgai kalba apie tam tikrus dalykus: dažniausia apie tuos, kurie įdomūs tik jiems patiems. Jų kalba konkreti; jie patiria sunkumus, susidūrę su parodijomis ar alegorijomis.
Tokie žmonės daugumą išsireiškimų interpretuoja pažodžiui, todėl tokio asmens, pavyzdžiui, jei toks asmuo patenka pas psichiatrą ir yra klausiamas, ar girdi balsus, labiausiai tikėtinas jo atsakymas bus „taip“. Tokie žmonės nesupranta pokalbio taisyklių, nemoka pasikeisti padėkomis ir maloniais žodžiais, o taip pat nemoka išreikšti užuojautos ar džiaugsmo kartu su kitais. Visumoje galima teigti, kad jie sunkiai supranta tai, ką mes vertiname kaip nerašytas taisykles. Jie sunkiai supranta žmonių grupės sąveikas, todėl jų dalyvavimas bet kokioje bendroje veikloje yra minimalus. Nemoka naudoti ir socialinių „kaukių“, o jei ir naudoja, tai netinkamai ir neadekvačiai; ilgą laiką nesupranta socialinės hierarchijos ypatumų. Visumoje sudaro santūrių, drovių, užsidariusių asmenų įspūdį. Tokie žmonės atrodo tarsi nenorintys bendrauti, tačiau iš tiesų sunkumai kyla ne iš nenoro bendrauti, o dėl to, kad jie nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą.
Emocijos. Jos atrodo blankios. Aspergerio sindromą „turintys“ asmenys patiria sunkumus, vertinant situacijos galimą pavojingumą – jie gali būti bebaimiai pavojingose situacijose ir pernelyg baimingi saugioje aplinkoje. Svarbu ir tai, kad meilę ir prisirišimą jie išreiškia ne taip, kaip tikisi kiti.
Kognityvinės (pažintinės) funkcijos. Tokie žmonės labiau orientuoti į detales, todėl patiria sunkumus įvertinant pilną vaizdą ar situaciją. Labiau vertina konkrečias, negu abstrakčias koncepcijas, pažodžiui supranta instrukcijas, ir nesugeba „skaityti tarp eilučių“. Kai kurie autoriai teigia, kad, atvirkščiai, autistiško individo abstraktus mąstymas taip išvystytas, kad ryšys su konkrečiais dalykais, objektais ir žmonėmis dalinai yra prarastas. Kai kurie gali pasižymėti išskirtiniais gabumais tam tikrose srityse, tačiau labai menkomis kitose, pvz. vadinamieji eruditai. Neįprastas jų požiūris į daugelį dalykų ir situacijų priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę mąstymo grandinę, kas nebūdinga asmeniui, kuris gerai sugėręs savo kultūrinę aplinką. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau kartais gali suteikti naują požiūrio kampą. Aspergerio sindromą turintys asmenys pasižymi gera mechanine atmintimi, dažnai tik tam tikrose srityse. Ribota trumpalaikė atmintis, tačiau labai gera ilgalaikė. Savęs stimuliavimas, toks kaip lingavimas, galūnių judinimas gali būti naudojamas dėmesio koncentracijai padidinti, ką galime stebėti jiems atliekant psichologinius testus.
Psichologas Tony Attwood, kuris daug dirbo su Aspergerio sindromą patiriančiais asmenimis, teigia, kad tai kitoks, bet ne defektinis mąstymo būdas.
Motorinės funkcijos. Jau žymus švedų psichiatras, tyrinėjęs Aspergerio sindromą ir sukūręs plačiai naudojamus šios būsenos diagnostinius kriterijus, Christopher Gillberg nerangumą išskiria kaip vieną iš būdingiausių šio sutrikimo simptomų. Judesių nedaug, jie nerangūs ir neadekvatūs, judesiai ir laikysena keisti. Gali būti keisti stereotipiniai judesiai galūnėse ir kūne. Dažnos pusiausvyros išlaikymo problemos.
Aspergerio sindromą turintys asmenys kartais turi gretutinių psichiatrinių problemų. Deja, dažnai jie yra vertinami, remiantis tam tikromis išankstinėmis nuostatomis, kas turi neigiamos įtakos teisingai diagnostikai bei gydymo parinkimui.
Aspergerio sindromas ir šizofrenija. H. Asperger atžymėjo, kad tik vienam iš 200 jo aprašytų Aspergerio sindromo atvejų buvo diagnozuota šizofrenija. Nustatyta, kad šizofrenijos dažnumas tarp jų nėra didesnis, negu bendroje populiacijoje, nors kliedesiai ir haliucinacijos gali pasitaikyti dažniau. Kas sudaro sąlygas padaryti diagnostinę klaidą? Tai ir keistas elgesys ir bei kalba, keisti požiūriai ir gyvenimo interpretavimas, veiksmai panašūs į įkyrius, kurie pasidaro gana keisti esant nuotaikos svyravimams. Jų pernelyg didelis jautrumas kritikai ir pajuokai gali būti neteisingai įvertintas kaip paranoidiniai simptomai, o tiems, kurie pernelyg pasinėrę į vidinius pergyvenimus, gali būti priskirtas kliedesių ar haliucinacijų buvimas. Įvertinus tai, kad jie epizodiškai kalba su savim ir pasižymi socialinių ryšių skurdumu, gauname paveikslą, panašų į šizofrenijos. Svarbu: tokiems asmenims paskyrus vaistus psichozei gydyti (neuroleptikus), gali būti žymiai daugiau nepageidaujamų poveikių, nes jų motorika jau ir be vaistų yra sutrikusi.
Aspergerio sindromas ir depresija. Yra visa eilė problemų, atpažįstant Aspergerio sindromą patiriančio asmens depresiją. Jau vien tai, kad pastarieji nemoka subtiliai ir adekvačiai išreikšti emocijas, aplinkiniams tai dažnai apsunkina jų depresijos gilumo įvertinimą. Tuo tarpu šių asmenų depresija nesiskiria nuo kitų depresijų, nors jos turinys gali būti kitoks: pvz., nuolatinis susirūpinimas kuo nors ar įkyrios mintys. Dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad simptomai labiau stebimi kognityvinėje sferoje, kalboje, elgesyje, – dažniausiai nevartojami nusiskundimai nuotaika, todėl reikia įvertinti bazinį nuotaikos lygmenį.
Aspergerio sindromas ir nerimo sutrikimai. Temple Grandin, viena garsiausių pasaulio Aspergerio sindromą „turinčių“ moterų, teigė, kad brendimo metu nerimas buvo jos pagrindinė emocija. Tokie asmenys ypač linkę į nerimo sutrikimus kaip į socialinio spaudimo jiems išraišką: bet koks socialinis kontaktas gali iššaukti nerimą, nes nežinoma, kaip jį pradėti, palaikyti ir baigti. Tokį pat nerimą sukelia rutinos pasikeitimai ar sensoriniai įspūdžiai. Vienas iš būdų jiems susidoroti su nerimu yra pasitraukti į savo specifinio užimtumo sritį. Šis pasitraukimas netgi atspindi jų nerimo laipsnį. Kuo nerimastingesnis asmuo, tuo didesnis toks pasitraukimas. Taip pat nerimą jaučiantis asmuo gali reikalauti kuo didesnės rutinos.
Pabaigai norėčiau dar kartą priminti, kad tikimybė susitikti Aspergerio sindromą turintį asmenį kasdieniniame gyvenime yra pakankamai didelė. Kai kurios savybės, tokios kaip visiškas pasinėrimas į juos dominančius klausimus, kitoks požiūris į situaciją, išankstinių nuostatų nebuvimas leidžia jiems nemažai pasiekti tam tikrose srityse, pvz. mokslo pasaulyje. Pabaigti norėčiau paties H. Asperger žodžiais: „Atrodo, kad sėkmei moksle ir mene truputis autizmo yra būtinas“.
Paruošė gydytoja psichiatrė Ramunė Mazaliauskienė
Medicinos centras „Neuromeda“
Apie mus kalba