Depresijos gydymas: klausimai ir mitai

žymės:

2019 gruodžio 2d.  |  Neuromeda

Konsultuoja medicinos centro „Neuromeda“ specialistai

Šiame straipsnyje pabandysiu atsakyti į kuriuos dažniausiai kylančius klausimus apie depresijos atsiradimą ir gydymą.

Kaip atpažinti depresiją, t.y. ar galima pačiam tai suprasti, ar būtina specialisto diagnozė? Depresija yra labai sudėtinga būsena. Tai nėra tik liūdnumas ar verkimas, kaip įprasta galvoti. Paprastai mes kalbame apie įvairius depresijos simptomus, kurie pas kiekvieną individą gali pasireikšti šiek tiek kitaip.

Be liūdnumo, verkimo, pykčio ar dirglumo, ar tiesiog gyvenimo džiaugsmo praradimo gali būti stebimi kiti svarbūs požymiai – vadinamieji kognityviniai arba pažintiniai. Dažniausiai jie pasireiškia dėmesio koncentracijos sutrikimais, trumpalaikės atminties pablogėjimu, sunkumais darant sprendimus.

Gali būti ir taip vadinami somatiniai simptomai. Pvz. širdies plakimas, įvairūs skausmai, tirpimai, – patys įvairiausi simptomai. Dažnai stebime miego pokyčius, apetito pasikeitimus, energijos nebuvimas, neigiamos mintys apie ateitį, savivertės stoka ir t.t.

Kalbant apie diagnozavimą, svarbu paminėti, kad įtarti šią būseną galima ir pačiam, tačiau jos patvirtinimas arba paneigimas – tai jau specialisto kompetencija.

Kokie mitai yra populiariausi apie depresiją?  Vienas iš pagrindinių – kad depresija yra apsileidimas ir tinginystė, o atsiranda tokia būsena tiesiog iš neturėjimo ką veikti arba iš „tikrų sunkumų“ nebuvimo. Deja, tai nėra, depresijos buvimas yra apspręstas tam tikrų cheminių medžiagų apykaitos smegenyse sutrikimo.

Dar vienas mitas susijęs su perdėtu depresijos, kaip būsenos, psichologizavimu. Taip, psichologiniai, kaip ir socialiniai faktoriai yra labai svarbūs, tačiau yra ir kiti – biologiniai faktoriai. Dėmesio nekreipimas į juos veda prie uždelsto ar netinkamo gydymo, nes galvojama, kad vaistai, t.y. antidepresantai, čia nėra reikalingi. Tačiau kiti medikamentai, tokie kaip labai rizikingi pripratimo prasme benzodiazepinai, yra lengvai vartojami, juo labiau, kad kartu su depresine būsena dažnai būna nerimas ar nemiga. Dar kiti nusiraminimui ir „nuotaikos pagerinimui“ vartoja alkoholį.

Aukščiau minėtas mitas susijęs ir su keistu antidepresantų, kaip medikamentų, demonizavimu. Dažnas klausimas, kurį man užduoda pacientai, yra: „Ar vaistas nepradės manęs valdyti?“ Tikrai nepradės, antidepresantai nepakeis jūsų charakterio, vertybinės sistemos ir panašių dalykų. Jie atstato normalų funkcionavimo lygį ir su tuo susijusius dalykus. Aišku, psichologinė pagalba yra labai svarbi, kaip ir įvairių socialinių klausimų sprendimas.

Ar tai sunkiai įveikiama liga? Tai yra įveikiama liga. Ar sunkiai, priklauso nuo daugybės veiksnių: biologinių, psichologinių, socialinių. Gydymas priklauso nuo to, kokie faktoriai turėjo įtakos depresijos formavimuisi. Depresijos gydymas yra labai individualus ir kompleksiškas, nes labai skirtingas yra kiekvieno žmogaus kontekstas.


Ar mylėti reikia mokytis?

2019 spalio 27d.  |  Neuromeda

Bet kurios meno formos mokymasis užtrunka laiko – tikriausiai sunku įsivaizduoti, kad rytoj atsibudę „pajusime“ gebantys groti pianinu ar galėsime šaudami iš lanko pataikyti į už 300 m esantį obuolį ant žmogaus galvos. Tiesa, su meile yra kitaip – dažnas iš mūsų tikisi jau rytoj sutikti tą vienintelį ir nepakartojamą, „pajusti“ meilę ir jau tada pagaliau būti laimingais. Kita vertus, ar tai yra įmanoma? Ar įmanoma klajoti kasdieninėje rutinoje ir tikėtis, kad rytojus bus ta diena, kai jau pajusiu meilę? Atsakymą į šį klausimą gerai iliustruoja mintis, kad jei šiandien taikysime tokias pat priemones tikslams pasiekti, kaip ir vakar, gausime lygiai tokius pačius rezultatus. Dėsninga yra tai, kad jei visą gyvenimą nedėjome daug pastangų išmokti dailidės amato, jo nemokėsime ir rytoj – lygiai taip pat su meile. Kodėl tada mes nepaliaujamai diena iš dienos tikimės, kad rytoj jau būsime įvaldę meilės amatą?

Keletas šiomis dienomis gajų principų, kurie mums neleidžia pažvelgti realybei į akis.

1. Dauguma žmonių tiesiogiai ar netiesiogiai siekia ne mylėti ar sugebėti mylėti, o būti mylimais. Jiems itin svarbu būti tokiais, kurių akcijos „meilės“ rinkoje yra aukštoje pozicijoje, yra įvairių būdų jas „pasikelti“. Dažniausiais būdas vyrams „užauginti savo vertę“, tai pirmiausia siekti aukštesnės pozicijos darbe, geresnio darbo užmokesčio, daugiau galių kontroliuoti kitus darbo ar laisvalaikio aplinkoje – užimti aukštesnę galios, išgyvenimo poziciją. Natūralu, kad prieš keletą/kelioliką tūkstančių metų moterims šalia savęs reikėjo aukščiau hierarchijoje esančio vyro, su kuriuo yra didesnė tikimybė dar kelias dienas IŠGYVENTI. Priimtiniausias būdas moterims pakelti savo „meilės rinkos akcijas“ yra patrauklumo kūrimas. Tai irgi turi slaptą prasmę – simetriški veido bruožai žmonėms simbolizuoja geresnį geno fondą, kurio dėka bus sveikesni palikuonys. Taigi, mylėtinas, vertas meilės mūsų kultūroje tėra populiarumo ir fizinio patrauklumo mišinys.

2. Iš pirmosios problemos tiesiogiai kyla antroji – „aš ieškau antrosios savo puselės“. Bet ar tikrai mes turime būti suskilę ir tapti laimingais tada, kai atrandame „antrą pusę“? Kas tada yra „pirma pusė“ ir kodėl mes negalime šalia turėti ne savo dalelytės, o kito žmogaus? Metaforiškai žiūrint, „antrosios pusės“ atitikmuo galėtų būti šalia pastatytos dvi vyno taurės. Abiejų talpa po 200 ml, abiejose yra po pusę taurės vyno. Po vieną jos pustuštės, tačiau kartu sudėjus jos galėtų sudaryti pilną taurę. Bet ar įmanoma mylėti kitą, kai pats esi „pustuštis“? Natūralu, kad ieškome „žmogaus, kuris mus papildo“, norime pirmiausia ne mylėti, o būti mylimi ir keliame savo akcijas „meilės rinkoje“.

3. Meistriškumas susideda iš keletos dalykų, neišvengiamai vienas iš jų yra mokymasis iš klaidų, tačiau šiuolaikinėje meilės kultūroje dažnai klaida laikome ne kažkokį savo poelgį, o pasirinkimą, su kuriuo būsime. Akcentuojamės ne ties sugebėjimu mylėti, o ties meilės objekto paieškomis. Manoma, kad mylėti yra paprasta, „nieko nereikia daryti, meilė tiesiog tave aplanko“, tik sunku yra atrasti „tą vienintelį“, taip pat sunku jo meilę pelnyti. Natūralu, kad pakeitus partnerį, baimė būti vienam (noras surasti kitą) ir baimė „pranykti“ kito glėbyje ir kontrolėje, vistiek išliks tame žmoguje, kuriame ji gimė.

Žmonės intensyviai vairuoti mašiną mokosi keletą mėnesių, mėnesį trunka teorinės pamokos, teorijos įsisavinimas, egzaminas, panašiai laiko trunka, kol asmuo įsisavina, kuo skiriasi sankaba nuo stabdžio praktikoje, po to laukia intensyvi „mokyklinių“ ir valstybinėje įstaigoje atliekamų egzaminų sesija. Veikiausiai, ką tik įgijęs teisę vairuoti žmogus dar nėra pilnai įvaldęs vairavimo meistrystės – tam reikia ne vieno šimto valandų kelyje. Kas kelintas iš mūsų mokosi meilės teorijos, o paskui ją pritaiko praktikoje? Nejaugi verta investuoti savo laiką tik į tuos dalykus, kurie atneša apčiuopiamos materialinės, fizinės naudos ir pro akis praleisti tai, kas svarbiausią – maistą sielai?

Gyd. Jonas Fugalis