Depersonalizacija – šalia, bet nepastebėta

Kas yra depersonalizacija? Kodėl reikia kalbėti apie depersonalizaciją? Į pirmąjį klausimą tikiuosi atsakyti straipsnio eigoje. Na, o kalbėti reikia, nes tai yra vienas iš dažniausių psichiatrinių simptomų – po depresijos ir nerimo. Apie tai kalbėta jau prieš šimtą metų, tačiau ir paskutiniu metu depersonalizacija nepraradusi savo reikšmės. Atvirkščiai, apie ją kalbama daugiau ir daugiau, ypač vis labiau plėtojantis teorijoms apie vaikystės traumas ir jų ryšį su vėliau atsirandančiais psichiniais sutrikimais, ypatingai akcentuojant disociacinius (ne specialistai jas vadina isterinėmis būsenomis) sutrikimus, kur depersonalizacija yra vienas iš pagrindinių simptomų. Tačiau, kalbant apie depersonalizaciją, neįmanoma neatsigręžti į senuosius autorius, nes būtent jų apibūdinimai yra ypač vaizdingi ir, kaip nebūtų keista, visiškai atitinka ir šių dienų pacientų nusiskundimus. Ryšium su tuo savo straipsnyje žadu pasinaudoti kitų specialistų, kai kurių su pasauliniu vardu, pateiktais pacientų pasisakymais apie savo patiriamą būseną.

Pažintį su depersonalizacija norėčiau pradėti citata iš laiško, kurį žymus psichiatras Jean Esquirol gavo iš savo paciento (1845):„…aš padengiu juos (vaikus) bučiniais, bet kažkas yra tarp mano lūpų ir jųjų; ir tas siaubingas kažkas yra tarp manęs ir gyvenimo džiaugsmų. Mano egzistencija yra neišbaigta. Kasdieninio gyvenimo funkcijos ir veiksmai, tiesa, vis dar priklauso man; bet kiekviename jų kažko trūksta… Kiekvienas iš mano jutimų, kiekviena manęs dalis yra tarsi atskirta nuo manęs ir nebegali suteikti man jokio pojūčio… aš nebejaučiu oro viduje, kai aš kvėpuoju… mano akys ir mano dvasia pajunta, tačiau pojūčio, ką aš matau, visiškai nėra.“

Kiti pavyzdžiai jau iš kito žymaus psichiatro Zeller (1838) pastebėjimų: „jie sako, kad visiškai neturi jausmų, tarsi yra mirę… Jie teigia, kad gali aiškiai ir tinkamai mąstyti, tačiau kažko esminio trūko netgi jų mintyse…“.

Jau minėtas Esquirol (1838) kalba apie savo pacientus: „bedugnė, sako jie, skiria juos nuo išorinio pasaulio, aš girdžiu, aš matau, aš liečiu, tačiau aš ne toks, koks buvau anksčiau. Objektai manęs nepasiekia, jie nesiidentifikuoja su mano buvimu; tankus debesis, šydas dengia daiktų spalvas ir aspektus“.

Billod (1847): „ ji sako, kad nesijaučia nei gyva, nei mirusi, tarsi gyventų nesibaigiančiame sapne… aplinkui esantys daiktai atrodo, tarsi apsupti debesies; atrodo, kad žmonės juda tarsi šešėliai, o žodžiai ateina iš kažkur toli…“.

Taigi, kas yra depersonalizacija? Tai būsena, jausmas ar pojūtis, kad mintys ir veiksmai nepasiekia savasties ir tampa neįprastais; tai yra asmenybės susvetimėjimas, kitais žodžiais tariant- depersonalizacija (Dugas ir Moutier, 1911). Manoma, kad buvo panaudotas terminas iš šveicarų filosofo H. F. Amiel (1821- 1881) dienoraščio: „viskas keista man; aš esu tarsi būčiau už savo kūno ir asmenybės ribų; aš depersonalizuotas, atskirtas, paleistas pasroviui…“.

Šiuolaikinis požiūris į depersonalizaciją

Kokia depersonalizacijos vieta šiuolaikinėse klasifikacijose? 10-oji Tarptautinė ligų klasifikacija ją apibūdina kaip retą sutrikimą, kurio metu pacientas spontaniškai išsako nusiskundimus, kad jo/s protinė veikla, kūnas ir aplinka yra kokybiškai pasikeitę, tarsi būtų nerealūs, nutolę ar automatizuoti. Pacientai dažniausiai skundžiasi emocijų praradimu, jausmu, kad jų mąstymas, kūnas ar realus pasaulis yra svetimi ar atskirti. Nepaisant dramatiško šios patirties pobūdžio, pacientas yra kritiškas pakitimų nerealumui. Jutimai yra normalūs, o emocinės išraiškos gebėjimas nepažeistas.

Depersonalizacija kaip depersonalizacijos sutrikimas yra aprašoma ir kitoje garsioje klasifikacijoje DSM-IV- TR. Jis apibūdinamas kaip pastovūs ar vis pasikartojantys depersonalizacijos ir/ar derealizacijos (pasikeitusios aplinkos jutimas) epizodai, kurie nėra susiję su kitu psichiniu sutrikimu ir sukelia ryškų distresą.

„Normali“ depersonalizacija

Galima paklausti, ar depersonalizacija yra tik liguista būsena, ar ji sutinkama bendroje populiacijoje, kiek ir kaip ji priklauso nuo kultūros, nuo visuomenės, kurioje gyvenama? Tiksliau, ar yra „normali“ depersonalizacija? Tyrimai su JAV koledžų studentais rodo, kad dalis jaunų žmonių patiria tai, ką galima vadinti „normalia“ depersonalizacija. Įdomus faktas yra tas, kad nurodomas pakankamai jaunas amžius – depersonalizaciją patiriančių asmenų amžiaus vidurkis yra apytiksliai 16 metų. Minėtai „normaliai“ depersonalizacijai būdingas pasikartojimas, individuali epizodo trukmė (nuo 30 min iki kelių valandų) ir sąsajos su organizmo išsekimu. Su pastaruoju faktoriumi tikriausiai susiję ir tai, kad depersonalizacija pasireiškia dažniausiai vakarinėmis valandomis.

Keli įdomūs faktai apie depersonalizaciją.

  1. Atlikus 1008 šeimų tyrimą JAV, buvo nustatytas 19.1 proc. depersonalizacijos ir 23.4 proc. derealizacijos (pasikeitusios aplinkos suvokimas) dažnumas tarp jų. Didžiausias dažnumas (38.1 proc.) buvo stebėtas 18-22 metų amžiaus asmenų grupėje. Didesnis dažnumas buvo stebimas tarp moterų (26.5 ir 19.5 proc. atitinkamai). Net 80 proc. depersonalizaciją patyrusių ją patyrė daugiau, negu tris kartus metuose, arba epizodai truko ilgiau, negu valanda. Provokuoja – pervargimas, somatinė liga, alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo nutraukimas, miego trūkumas.
  2. Depersonalizacija gali būti stebima, esant somatinėms ligoms, tokioms kaip diabetas, hipertenzija, lėtinis kvėpavimo nepakankamumas. Ypač dažnas ryšys yra su lėtiniu skausmu.
  3. Depersonalizacijos pasireiškimas yra skirtingas skirtingose kultūrose. Ji vyrauja JAV, Vakarų Europos šalyse – tuose kraštuose, kur yra aukštas individualizmo lygis. Tuo tarpu kraštuose, kur aukštas kolektyviškumas, depersonalizacija stebima rečiau: tai Azijos šalys, Pietų Amerika, rytų Europos šalys -Čekija. Manoma, kad priklausymas grupei su bendra vertybių sistema sukuria individui nesąmoningą palaikymo jausmą.
  4. Pacientai, kurie panikos priepuolių metu patiria depersonalizaciją, dažniau yra patyrę emocinę ar seksualinę prievartą vaikystėje.

Depersonalizacijos sutrikimas

Depersonalizacija gali būti kartu su kitomis psichiatrinėmis būsenomis, tačiau gali egzistuoti ir kaip atskiras sutrikimas. Ištrauka iš paciento pasisakymo:„… aš galiu jausti skausmą, tačiau tarsi tai man nerūpėtų, tarsi tai būtų kieno nors kito skausmas… Atrodo, tarsi laikas nieko nereiškia; tarsi aš egzistuočiau už laiko… Aš prisimenu įvykius, tačiau tarsi manęs ten nebūtų…“

Visų pirma apie sutrikimo pradžią. Ji gali būti:

  • Ankstyva – 0-16 metų;
  • Vidutinė- 17- 39 metai;
  • Vėlyva- virš 40 metų ( 0-8proc.)

Kaip matome, ankstyva pradžia pakankamai dažna, tačiau diagnozuoti depersonalizaciją vaikų amžiuje yra pakankamai sudėtinga. Šie sunkumai susiję su vaikų sunkumais įvardinti labai neįprastą patirtį. Suaugusieji paprastai vartoja metaforas (ką matome iš pateiktų pavyzdžių), tuo tarpu vaikai palyginimus. Tai ištrauka iš vieno asmens pasisakymo apie vaikystėje patirtą depersonalizacijos epizodą: „…aš tiksliai atsimenu dieną, kai tai atsitiko. Tą dieną aš plaukiojau, ir tada, staiga, aš pasijutau ypatingai keistai. Retrospektyviai aš matau, kad tai ta pati būsena, kurią aš patiriu dabar. Tai buvo taip keista, bet aš neturėjau žodžių, kad tai apibūdinti. Aš atrodžiau kenčianti, ir kai mano mama paklausė, kas atsitiko, viskas, ką aš tegalėjau pasakyti, buvo, kad mano maudymosi kostiumėlis neatrodo, kad tiktų“.

Pats sutrikimas gali pasižymėti skirtinga eiga: staigia ar palaipsnine. Dažnai stebimas ryšys su patirtu ūmiu stresu.

Toliau- apie depersonalizacijos simptomus. Iš vėl citata iš paciento pasisakymo: „Kartais aš jaučiuosi už savo kūno. Aš žiūriu į žmones, žinau, kas jie tokie, bet negaliu savęs matyti tarp jų. Aš atsimenu praeities įvykius, bet ne visada matau save juose. Net mano nuotraukos atrodo kitokios. Aš nemėgstu žmogaus, kurį prisimenu buvus. Žiūrėti į veidrodį yra sunku, nes aš ne visada atpažįstu žmogų jame. … atrodo, kad aš žiūriu kažkieno kito akimis“.

Depersonalizacijos sutrikimo simptomus galima išskirti į atskiras grupes, kurias apžvelgsiu žemiau:

  1. Pasikeitęs kūno jutimas. Tai jausmo, kad kūnas priklauso tau, nebuvimo jausmas („Aš nejaučiu, kad turėčiau kūną. Kai aš žiūriu žemyn, aš matau savo kojas ir kūną, bet atrodo, kad jų ten nėra. Kai aš judu, aš matau judesius, tačiau aš nesu ten, su judesiais. Aš jaučiu, kad mano veidas ir kūnas visiškai ne čia- jie beveik nematomi“), kad įvykiai vyksta automatiškai, be valingo asmens įsikišimo („tarsi mašina kalbėtų tau. Ne asmuo, tiesiog mechaninis daiktas ar objektas. Aš matau savo rankas ir kojas judant, bet tarsi jos man nepriklausytų ir judėtų automatiškai“) bei atsiskyrimo nuo savo kūno jausmas. Kartais atrodo, kad savasis „aš“ randasi už fizinio kūno ribų. Dažniausiai tokie asmenys atžymi buvimą tarsi šalia savęs ar už savęs. Skundžiasi, kad rankos darosi didesnės ar mažesnės, kad kūnas tampa lengvas („tarsi vaikščiotum ant debesies“; „tarsi mano galva būtų prikimšta medvilnės“). Dažnai būna jausmas, kad esi savo paties stebėtojas. Depersonalizaciją patiriantys asmenys kartais sako, kad jaučiais tarsi skilę į dvi sąmones- viena veikia, kita stebi.
  2. Emocinis sustingimas. Dauguma pacientų tai apibūdina kaip nesugebėjimą jausti: „aš girdžiu muziką, bet manyje nėra atsako… Aš jaučiuosi, tarsi vaikščiočiau po pasaulį, kurį atpažįstu, bet nejaučiu“. Arba kitas pavyzdys: „Aš tiesiog nieko negaliu jausti, kai kas nors kenčia ar patiria skausmą. Mano geriausiam draugui diagnozavo vėžį prieš kelis mėnesius. Mes jam sakėme, kaip mums jo gaila, bet aš to nejaučiau, aš turėjau apsimesti, kad pasakyčiau reikiamus žodžius… Tas pats buvo, kai mirė mano močiutė“.
  3. Sutrinka savo gyvenimo įvykių vertinimas, t.y. prisimenama tarsi iš „stebėtojo pozicijos“: „Aš atsimenu dalykus, bet atrodo, kad tai, ką atsimenu, iš tiesų nutiko ne man“.
  4. Keičiasi laiko suvokimas. Laikas atrodo arba greitai bėgantis, arba, atvirkščiai, slenkantis labai lėtai. Dažniausiai pacientai skundžiasi, kad neseniai buvę įvykiai atrodo tarsi buvę seniai praeityje. Kiti skundžiais, kad negali pajusti laiko ar kad jų patirtis egzistuoja tarsi už laiko ribų. Galvos tuštumo jausmas. Kartais skundžiasi, tarsi neturėtų minčių. Dažnai tai būna kartu su nusiskundimais dėmesiu.
  5. Derealizacija. Jos metu aplinka atrodo praradusi malonumo ir įprastumo (pažįstama) aspektus.

Kodėl reikia kalbėti apie depersonalizaciją su pacientu? Ši būsena sukelia ryškų stresą, o to neaptarimas su pacientu veda prie blogo kontakto ir nebendradarbiavimo. Be to, depersonalizacija gali turėti įtakos būsenos sunkumui. Taip pat depersonalizacijos buvimas gali turėti įtakos parenkant vaistus ir jų dozes. Tarp patiriančių depersonalizaciją asmenų stebima blogesnė subjektyvi sveikata, didesnis nedarbingumo lygis, reikia daugiau psichoterapijos seansų ir/ar psichotropinių vaistų.

Depersonalizacijos ypatumai, esant konkrečioms psichiatrinėms būsenoms

Labai dažnas depersonalizacijos ryšys su nerimo sutrikimais (iki 68 proc. kai kurių autorių duomenimis). Ypač reikia pažymėti depersonalizacijos svarbą, esant panikos sutrikimams. Kai kurie autoriai nurodo, kad net 50 proc. atvejų kartu su panikos sutrikimu pasireiškia depersonalizacija. Jos buvimas keičia pačią panikos atakų eigą:

  • ankstesnė panikos priepuolių pradžia;
  • sunkesnė jų eiga;
  • dažnesnė agorafobija (atvirų visuomeninių vietų baimė);
  • netipiški simptomai.

Kitas svarbus ryšys – tarp depersonalizacijos ir socialinės fobijos. Abiems būsenoms būdingas padidintas savęs stebėjimas.

Kitas labai dažnas ryšys – depresija ir depersonalizacija (iki 52 proc.). Kažkada buvo įvestas anestetinės melancholijos terminas, kuris apėmė abi šias būsenas. Depersonalizacija dažnai prasideda depresinio epizodo metu, tačiau vėliau įgauna nepriklausomą eigą. Depersonalizacija dažnesnė, esant atipinei depresijai. Pats depersonalizacijos buvimas atsiradimas turi įtakos rezistentiškos (gydymui atsparios) depresijos vystymuisi bei gydymo parinkimui. Pvz. yra duomenų apie blogesnį atsaką į elektrotraukulinę terapiją.

Depersonalizacija ir disociacinis identiteto sutrikimas

Pastarasis nusipelno išimtinio dėmesio. Dažnai tai yra seksualinės, fizinės ar emocinės prievartos vaikystėje pasekmė. Stebimas tarsi skilimas į stebėtoją ir veikėją: „…aš prisimenu, kaip gimdydama savo dukrą aš buvau kambario palubėje ir stebėjau visą stanginimosi ir vaiko gimimo procesą… aš patyriau tą patį jausmą, kaip ir tada, kai mano vyras mane prievartavo, o taip pat, kaip mane išprievartavo mano tėvas, kai aš nusileidau žemyn aplankyti savo motinos po jos histeroektomijos… Aš atsimenu, kad buvau kažkur miegamojo lubų kampe stebėdama, kas vyksta…“. Tokio lygio išgyvenimus tikriausiai gali apibūdinti holokaustą išgyvenusi rumunė- žydė rašytoja ir Nobelio premijos laureatė Elie Wiesel: „Tam, kad išgyventi, turi neegzistuoti“.

Depersonalizacija gali pasireikšti ūmaus streso metu. Tai galima vertinti ir kaip naudingą funkcinį atsaką, kai neįmanoma kontroliuoti išorinės situacijos. Tai paaiškėjo ištyrus sveikus studentus, patyrusius San Francisko žemės drebėjimą. Nors yra autorių, kurie mano, kad tai labiau apsunkina, o ne palengvina ūmaus streso išgyvenimą.

Depersonalizacija ir šizofrenija

Ilgą laiką depersonalizacijos simptomai buvo priskiriami šizofrenijos procesui. Tačiau jau senieji autoriai pastebėjo, kad nėra duomenų, kad depersonalizacija, trunkanti mėnesiais ir metais be psichozinių simptomų buvimo turi kokį nors ryšį su šizofreniniu procesu.Depersonalizacijos simptomai skirtingų autorių duomenimis stebimi tik tarp 6,9 – 11,1 proc. šizofrenija sergančiųjų ir pasitaiko dažniau ūmiose, o ne lėtinėse stadijose. Deja, neteisinga diagnostika šiuo atveju veda prie neteisingo gydymo plano ir sutrukdo pasveikimą.

Depersonalizacija, esant asmenybės sutrikimams

Dažniausiai depersonalizaciją patiria:

  • Vengiančio tipo asmenybės;
  • Ribinio tipo asmenybės;
  • Obsesinio- kompulsinio tipo asmenybės.

Pastarąjį sutrikimą turintys asmenys pasižymi pernelyg dideliu poreikiu viską kontroliuoti, todėl jie gali būti pažeidžiami depersonalizacijos prasme, kai susiduria su situacijomis, kuriose kyla grėsmė ir kurių jie negali kontroliuoti. Ribinio tipo asmenybės sutrikimus turintiems asmenims dažniausiai būna pasikartojantys epizodai, kuriuos lydi ryškus asmeninis distresas ir kurį jie stengiasi nutraukti žalodami save. Tokie asmenys dažnai sako, kad jie nejautė nieko arba kad jie jautėsi nerealiai. Tokiu atveju fizinis sužalojimas ar kraujo vaizdas gali padėti atstatyti subjektyviai prarastą savasties jausmą.

Depersonalizacija neurologinių būsenų metu

Kaip neurologinių sutrikimų simptomas ji stebima pakankamai dažnai. Dažniausios būsenos, prie kurių stebima depersonalizacija, yra šios:

  1. Migrena. Depersonalizacija gali būti migreninės auros dalis, gali atsirasti tarp auros pabaigos ir skausmų pradžios, gali būti kaip liekamasis simptomas. „Mano migrenos priepuolis prasideda nuo alkio jausmo… greitai po to mano regėjimas tampa atitolęs. Tarsi pasaulis būtų projektuojamas ant ekrano. Iš tiesų potyris nėra toks dirbtinis, tačiau tai artimiausias apibūdinimas tam, ką aš jaučiu“. Labai svarbios šios būsenos vaikuose. Manoma, kad įtarti atipinę migreną reikėtų visada, kai vaikui pasireiškia psichinės būsenos paroksizminiai ir periodiški pokyčiai ir kai yra migreniniai galvos skausmai tarp šeimos narių.
  2. Kleine – Levino sindromas. Jis yra apibūdinamas paroksizminiu mieguistumu, lydimu pažintinių ir sutrikusio elgesio simptomų: tokie asmenys negali skaityti, palaikyti pokalbį, gaminti maistą ar išvesti šunį. Šis sindromas būdingesnis vyrams. Yra nustatyta, kad daugelis šį sindromą patiriančių asmenų skundėsi depersonalizacijos simptomais, kurie kai kuriems buvo tokie nemalonūs, kad jie net neigė mieguistumą kaip pirminį simptomą, o teigė, kad miega dėl to, kad išvengti ypatingai nemalonios depersonalizacijos patirties.
  3. Galvos traumos.
  4. Vestibuliarinio aparato sutrikimai.
  5. Epilepsija. Sąsajos pastebėtos jau prieš depersonalizacijos termino atsiradimą.

Depersonalizacija ir psichoaktyvių medžiagų vartojimas

Dažniausiai sukelia šios narkotinės medžiagos:

  • Marihuana;
  • Ecstasy (MDMA);
  • LSD;
  • Ketaminas.

Depersonalizacijos simptomai atsiranda dėl toksinio tiesioginio psichoaktyvios medžiagos poveikio. Jie yra riboti laike. Pasitaiko ir ilgalaikis poveikis po riboto ar vienkartinio pavartojimo.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad depersonalizacija yra pakankamai dažna ir sunki būsena, tačiau diagnozuojama ji retai. To priežastys gali būti kelios, ir asmenų grupės, už jas atsakingos, taip pat yra skirtingos:

  1. Visų pirma tai specialistai, kurie yra keistai įsitikinę ligos „retumu“.
  2. Antra, tai pacientai, kurie neieško pagalbos dėl sunkumų apibūdinant sutrikimą ar dėl baimės, kad jiems bus nustatytas sunkus psichikos sutrikimas.

Jei abi šios grupės atliks savo „užduotis“, t.y. specialistai dažniau paklausinės apie depersonalizacijos simptomus, o pacientai drąsiau išsakys juos, galima tikėtis efektyvesnės šios būsenos diagnostikos ir gydymo. Tikiuosi, kad šis straipsnis, kuriame sudėjau gausius asmenų, kenčiančių nuo depersonalizacijos, pasisakymus, padės ir vieniems, ir kitiems.

Parengė gydytoja- psichiatrė

Ramunė Mazaliauskienė

Medicinos centras „Neuromeda“