Ši informacija parengta remiantis Tytti Solantaus (Suomija) knygele, kurios išleidimą rėmė Suomijos Nacionalinis Sveikatos ir Gerovės Institutas. Sąvoka „vaikas“ joje apima ir paauglius bei jaunuolius, o sąvoka „psichikos sutrikimas“ pasižymi labai plačiu spektru ir apima tiek lengvas būsenas, tiek sunkias ligas.
Pradėsime nuo klausimų, kuriuos dažnai psichikos sutrikimų turintys asmenys užduoda apie savo vaikus.
Kaip mano problemos gali paveikti mano vaiką? Tėvai, kurie patiria psichiatrinių sunkumų, dažnai jaučia, mąsto ir elgiasi kitaip, negu sveikieji. Tai gali pasireikšti veido išraiškoje, kalboje, kaip dažnai šypsomasi ir t.t. Dažnai tėvų patiriami sunkumai nėra aiškinami vaikui, teigiant, kad tai gali padidinti vaiko patiriamą emocinę naštą. Deja, vaikai visada turi savo supratimą apie tai, kas vyksta. Vaikai ieško tėvų elgesio paaiškinimo ir dažnai pradeda kaltinti save, pvz. „mano mama nemiega visą naktį, nes ji nepatenkinta tuo, ką pamatė mano elektroniniame dienyne“, „ar aš ką nors padariau, kad mano tėvelis sako tokius keistus dalykus“, „aš tikrai niekam tikęs, nes mano tėtis pasakė, kad nenori gyventi“. Tokiu atveju vaikams tenka nešti kaltės naštą. Kai apie sunkumus nekalbama, šeimos nariai nutolsta vienas nuo kito, bijodami netyčiom pažeisti trapią pusiausvyrą. Kai apie sunkumus kalbama, atsiranda artumas ir pasitikėjimas, kuris galimas net labai sunkiose situacijose.
Ar mano vaikas ateityje irgi turės psichikos sutrikimų? Psichinių sutrikimų atsiradimą lemia daugybė faktorių, ir neįmanoma žinoti, kas ateityje turės psichikos sutrikimą, o kas ne. Jei psichikos sutrikimai sutinkami eilėje buvusių kartų, tai gali rodyti, kad šeimos nariai turi polinkį atitinkamai reaguoti į gyvenimo sunkumus. Bet net ir šiuo atveju, tik visos eilės faktorių derinys gali sukelti psichikos sutrikimą. Stebėkite savo vaiką – jautriai ir subtiliai. Jei šeimoje yra polinkis į depresiją ir matote, kad vaikas reaguoja į problemas atsitraukimu, skatinkite vaiką kalbėti apie savo patiriamus sunkumus ir siekti kitų žmonių pagalbos tuo metu, kai sunku.
Ar mano vaikui reikia profesionalų pagalbos? Jei pastebėjote, kad vaikas pasikeitė į blogąją pusę, tinkama būtų profesionalo konsultacija. Pvz. jei vaikas atrodo pastoviai liūdnas, blogai miega, blogai elgiasi, nebendrauja su kitais, jei stebimi jo/s pykčio priepuoliai, keisti ritualai, reikėtų kreiptis pagalbos. Tačiau: jei vaikas kalba apie mirtį ir savižudybę, jei tai atsispindi jo piešiniuose, pavyzdžiui, būtina kreiptis pagalbos nedelsiant. Kai kas sako, kad taip vaikai, ypač paaugliai tik bando atkreipti dėmesį, tačiau tai nesvarbu, nes pasekmės vis viena gali būti tragiškos.
Ar aš sugrioviau savo vaiko ateitį? Tai vienas iš sunkiausių tėvų išgyvenimų: suvokimas, kad pats padarei savo vaiko gyvenimą sunkesniu. Tačiau jūs nesate labiau atsakingas už savo ligą, nei kiti, pavyzdžiui, širdies ligomis sergantys asmenys. Tačiau: sunkumai yra dalis kiekvieno iš mūsų, tam tarpe ir vaikų, gyvenimo. Jei jūs pastebėsite ir spręsite savo vaiko problemas, jūs labai prisidėsite prie savo jo geresnės ateities.
Ką daryti? Visų pirma įtraukite savo sutuoktinį ar sutuoktinę: aptarkite jus neraminančius klausimus, išsiaiškinkite, kur jūsų nuomonės sutampa, o kur skiriasi. Kai tėvai veikia kartu, vaikai jaučiasi saugūs.
Įvertinkite situaciją savo vaiko akimis: ar aš atrodau piktesnis (piktesnė), ar aš verčiu vaiką laikytis savo ritualų ir t.t. Pasižiūrėkite, kaip jūsų vaikai reaguoja situacijose, kai jūs, pavyzdžiui, tampate piktas? Kas užsidaro savo kambaryje, o kas verkia kamputyje? Paklauskite savęs, kuri problema jūsų vaikui atrodo sunkiausia. Pabandykite ją paaiškinti savo vaikui, bet nebandykite paaiškinti visų problemų iš karto. Pasakykite vaikui, kad jums padeda medikai, vaikai jaus daugiau saugumo, žinodami, kad jūs gaunate pagalbą.
Kai šeima patiria sunkumus, vaikams reikia tėvų dėmesio ir paramos. Tai gali būti apkabinimas jaunesniam vaikui, o vyresniajam, kuris apsikabinimų gali vengti, vertėtų palikti, pavyzdžiui, ant stalo raštelį su geru linkėjimu.
Ir – visada kalbėkite su savo vaiku. Pabandykite rasti tokį laiką, kai su juo galima pakalbėti, – tvarkantis ar piešiant. Visada atsiminkite, kad reikia ne tik kalbėti pačiam, bet ir suteikti galimybę vaikui pasisakyti ir būti išgirstam. Jie vaikas teigia, kad nieko nenori pasakyti, pagalvokite, kad gal jis nenori jūsų įskaudinti? Pakalbėkite apie tai su vaiku. Ir nepasiduokite, nes vienos diskusijos neužteks pakeisti visai situacijai, tačiau tai bus tam tikro kelio pradžia.
Kartais vaikai apie jūsų sunkumus gali pasikalbėti su savo draugais, su jų tėvais ar mokytojais. Neskubėkite pykti – kartais jiems reikia kito suaugusiojo nuomonės; pasistenkite suprasti savo vaiką.
Visada supraskite, kad jūsų liga ir jūsų sunkumai nėra kliūtis jūsų vaiko augimui ir gerovei.
Parengė gydytoja psichiatrė- psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė
Medicinos centras „Neuromeda“
Medicinos centre „Neuromeda“ dirba patyrę specialistai, kurie gali padėti jums susivokti savo sunkumuose ir rasti sprendimą net beviltiškomis atrodančiose situacijose.
Tai gydytojai psichiatrai- tam tarpe vaikų ir paauglių psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai.
Jei jūs patiriate sunkumų, nerasdami kalbos su savo partneriu dėl savo vaikų auklėjimo, ateikite abu ir aptarkite tai su šeimos psichoterapijos specialistais.
Jei jums neramu dėl jūsų vaiko, kreipkitės į mūsų psichologus ir vaikų psichiatrus, kurie visi turi ir psichoterapinį išsilavinimą.
Nebijokite paklausti- mes visada turime laiko jus išklausyti ir noro padėti jums ir jūsų vaikams.
Apie mus kalba