Nuo tada, kai žmogus pastebėjo muzikos poveikį jausmams ir nuotaikai, pastoviai ieškoma, kaip įvairūs muzikos garsų deriniai veikia žmogų. Pasaulio religijose muzika atlieka labai svarbų vaidmenį, tačiau šis straipsnis ne apie muziką ir religiją. Šis straipsnis apie muzikos panaudojimą, gydant depresiją arba tai, kas prieš tūkstančius ar šimtus metų buvo vadinama kitaip (pvz. melancholija), tačiau atitiko depresijos esmę.
Pradėkime gal ne nuo istorijos, o nuo galimos istorijos, kuri su mumis kalba iš Biblijos puslapių: visų žinoma yra istorija apie piktųjų dvasių užvaldytą karalių Saulių ir Dovydą, kuris grodamas arfa bei dainuodamas, palengvino pirmojo būseną. Tai vienas iš pirmųjų gydomojo muzikos poveikio, esant psichikos sutrikimams, paminėjimas.
Tuo tarpu iš Senovės Graikijos kilo idėjos apie matematinę muzikos harmoniją. Senovės medicinos tema rašęs autorius Celsas (25 – 50 m. pr. Kr.) savo veikale „De Medicina“ rekomendavo naudoti gydymą muzika pacientams, kurie išsakydavo depresinius nusiskundimus.
Labai įdomią teoriją yra pateikęs Anicius Boethius (480 – 524 m.): yra makro – kosmosui būdinga muzika („musica mundiana“) ir žmogiškajam mikro – kosmosui būdinga muzika („musica humana“). Kai pastaroji sutrinka, harmonija gali būti atstatyta instrumentinės muzikos pagalba.
Kitą teoriją pateikė ispanų autorius Ramis de Pareia (1440? – 1500? m.), kuris savo veikale „Musica practica“ (1482 m.) susiejo muzikinius tonus su keturiais organizmo skysčiais, o pastaruosius su šiuos skysčius valdančiomis planetomis (už depresiją, beje, atsakingas buvo Saturnas); taip jis „pagrindė“ atitinkamos muzikos panaudojimą depresijos gydymui.
Teologas, filosofas ir medikas Marsilio Ficino (1433 – 1499 m.) pagrindė teigiamą muzikos poveikį, esant „melancholiškai proto būsenai“, kalbant šiuolaikiškai, esant depresijai. Šis autorius manė, kad skambant muzikai sklinda vibracijos, kurios turi gydomąjį poveikį. Dar įdomesnė jo mintis yra apie tai, kad depresiją patiriantis žmogus ir pats turi groti bei, jei gali, kurti muziką. Taip šis autorius muziką vertino tiek kaip vertingą išorinį veiksnį, gydant depresiją, taip pat ir kaip svarbų vidinį faktorių.
Garsiame veikale „Anatomy of Melancholy“ („Melancholijos anatomija“), 1621 m. Richard Burton remdamasis keliais tuzinais pavyzdžių pagrindė depresijos gydymą muzika kaip efektyvų gydymo metodą.
Dideli pokyčiai medicinoje prasidėjo tada, kai Rene Dekartas atskyrė kūno ir proto koncepcijas; prasidėjo tam tikrų medicinos sričių, kurios nagrinėjo „proto ligas“ vystymasis. Vokietis Ernst Anton Nicolai (1722 – 1802 m.) tikriausiai pirmasis istorijoje atkreipė dėmesį ne į fizinį muzikos poveikį kūnui, o į psichologines reakcijas kylančias klausantis muzikos.
Nuostabi yra istorija apie italų kastratą dainininką Carlo Broschi Farinelli (1705 – 1782 m.). Šiame straipsnyje jo vardas minimas ryšium su labai įdomia istorija, kuri vyko Ispanijos karališkajame dvare. Ispanijos karalius Filipas V, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV-ojo ir Marijos Teresės anūkas, pamažu pasinėrė į gilią depresiją ir apatiją. 1737 metų rugpjūčio mėnesį Farinelli buvo atvestas į Filipo V-ojo apartamentus, kur jis kelis kartus atliko arijas savo unikaliu balsus. Po trečiosios karalius paklausė dainininko, ko šis norėtų kaip atlygio už suteiktą malonumą. Pastarasis paprašė karaliaus atsikelti, nusiprausti, apsirengti ir užsiimti valstybės reikalais. Visų nustebimui karalius taip ir padarė.
Peršokime kelis šimtmečius, kurie visi paženklinti vienokiu ar kitokiu muzikos panaudojimu gydant psichikos sutrikimus, o konkrečiai depresiją. Po antrojo pasaulinio karo muzikos terapija susilaukė didelio susidomėjimo, ryšium su kuo 1950 metais buvo įkurta JAV Nacionalinė Muzikos Terapijos asociacija.
Europoje tuo tarpu susidomėjimas muzikos terapija pasidalino tarp įvairių mokyklų: nuo filosofinių – metafizinių iki neurofiziologinių. Švedas Aleks Pontvic priklausė metafizinei krypčiai, tuo tarpu ankstyvaisiais šešiasdešimtaisiais metais atsiradusi Vienos mokykla (atstovas Koffer – Ullrich) rėmėsi Pitagoro proporcijų teorija. Tuo tarpu į marksizmą orientuota mokykla, kurios atstovas buvo Christoph Schwabe, teigė, kad muzika yra estetinė komunikacijos forma ir taip sudaro pastovų žmogaus bendravimo elementą.
Paruošė gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė, medicinos centras „Neuromeda“
Apie mus kalba