“ – Iki pasimatymo, iki sekančio susitikimo, – kaip galima linksmiau pasakė Alisa.
– Aš tavęs neatpažinsiu, kai mes vėl susitiksime, – atsakė Kliunkis Pliumpis, paduodamas jai vieną iš savo pirštų. – Tu tokia visiškai tokia pati, kaip ir kiti žmonės.
– Įprastai mes atpažįstame pagal veidą, – susimąsčiusiu balsu pasakė Alisa.
– Tai kaip tik tai, kuo aš norėčiau pasiskųsti, -pasakė Kliunkis Pliumpis. – Tavo veidas toks pats, kaip ir kitų – dvi akys, nosis viduryje ir burna po ja. Visada taip pat. Jei tu turėtum abi akis toje pačioje pusėje arba burną viršuje, tai galėtų padėti.“
Tai ištrauka iš žymiosios Luiso Kerolio knygos apie Alisą. Kuo įdomi ji mums? Joje trumpai apibūdintas sunkumas, kurį patiria prosopagnoziją turintys žmonės, t.y. jų nesugebėjimas atpažinti kitus žmones pagal veidus.
Taigi, prosopagnozija – tai nesugebėjimas atpažinti kito asmens vien tik iš veido, nesant jutiminio intelektualinio deficito.
Terminas atsirado apie 1947 metus ir yra sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių:
„prosopon“ – „veidas“ ir „agnosia“ – „nežinojimas“. Termino atsiradimas siejamas su 24 metų vyro atvejo aprašymu: po šautinės galvos žaizdos jis nebeatpažino artimųjų veidų, įskaitant ir savąjį.
Tai gali būti organinio smegenų pažeidimo požymis, dažniausiai atsirandantis pažeidus pakaušinę ir smilkininę skiltis.
Tačiau šis įdomus fenomenas atsiranda ne tik dėl organinio smegenų pažeidimo. Tai gali būti įgimta savybė ir ją turi apie 2,5 proc. populiacijos. Kiti autoriai netgi teigia, kad lengvi simptomai būdingi net 10 proc. populiacijos.
Šis sutrikimas yra nevienalytis – skirtingi asmenys turi skirtingai išreikštus simptomus: nuo lengvų formų iki visiško veidų, įskaitant ir savo, neatpažinimo. Sunkesnės formos, beje, yra stebimos esant organiniam smegenų pažeidimui.
Įdomu tai, kad žmonės su įgimta prosopagnozija nežino, kad jie ją turi: jie tiesiog neturi su kuo palyginti savo patirties. Veidai nėra ypatingi prosopagnostikui, jis nustemba sužinojęs, kad jie yra ypatingi beveik visiems kitiems. Tai visuomenės dalis, kuri nedaug laiko skiria kontaktams „akis į akį”.
Kas būdinga tokiems žmonėms?
- Gali vengti žiūrėti į žmonių veidus arba, atvirkščiai, atkakliai žiūrėti į žmonių veidus;
- Gali labiau žiūrėti į tam tikrą veido dalį, pvz., nosį, o ne į visumą;
- Kai kuriais atvejais, esant tam tikram kontekstui gali atpažinti veidus, tačiau kartais tai nepavyksta (pvz., pažįstamą veidą mato kitoje, tam žmogui nebūdingoje, aplinkoje);
- Gali stengtis paliesti kitus – ypač veidus.
Tokie žmonės patiria visą eilę kasdieninių sunkumų:
- Jie nekreipia dėmesio į savo išvaizdą;
- Neatpažįsta kitų žmonių emocijų;
- Jų veido išraiška skurdi, todėl kiti nesupranta jų emocijų;
- Jie gali pervertinti intonacijas ir žodžius;
- Ir kas labai svarbu – nesupranta visos eilės kultūrinių elementų, kurie įgyjami vizualiai.
Įdomus yra prosopagnozijos ryšys su autistinio spektro sutrikimais. Nustatyta, kad net 66 proc. asmenų su autistinio spektro sutrikimais turi vienokio ar kitokio laipsnio veidų atpažinimo sutrikimą. Tokie vaikai ir suaugusieji gali naudoti kitus atpažinimo būdus, pvz., pagal plaukus, ypač jei pastarieji “išeina” iš už veido ribų.
Kada verta susirūpinti, jei pastebite, kad jūsų artimas žmogus neatpažįsta veidų? Didesnį dėmesį reikėtų atkreipti, jei tokia būsena atsiranda, o ne yra įgimta: jos atsiradimas gali būti susijęs su organinio smegenų sutrikimo vystymusi. Tokį atvejį, beje, yra aprašęs žymus neurologas Oliveris Saksas savo knygoje „Žmogus, kuris sumaišė savo žmoną su skrybėle“.
Parengė gydytoja psichiatrė – psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė, medicinos centras „Neuromeda“
Apie mus kalba