“Oda blyški, galūnės šaltos, kartais cianotiškos. Veide sustingusi skausminga išraiška. Lūpos kietai suspaustos, burnos kampai nuleisti, antakiai suraukti, tarp jų atsiradusios raukšlės, akyse renkasi ašaros“. Taip apie depresija sergantį žmogų maždaug prieš 100 metų rašė Dreifus. Deja, tuometinis gydymas mažai suteikdavo vilčių šį kankinantį sutrikimą patiriantiems asmenims.
Pastaraisiais dešimtmečiais sėkmingo depresijos gydymo galimybės ženkliai išaugo, kas susiję tiek su įvairių antidepresantų atsiradimu, tiek su kompleksiniu (įtraukiant psichologinę, psichoterapinę ir socialinę pagalbą) požiūriu į patį gydymą. Tokių būsenų, kokios aprašytos psichiatrijos klasikų veikaluose, sunku rasti netgi psichiatrijos ligoninėse, kur gydomos sunkiausios psichinių susirgimų, tam tarpe ir depresijų, formos.
Deja, depresijos dažnumas, lyginant su praeitais šimtmečiais, nepasikeitė. Skirtingų autorių duomenimis bent kartą gyvenime depresija susirgti gali nuo 5-8 proc. iki 20-30 proc. žmonių. Didelei daliai jų depresija kartojasi. Tai didelė našta visuomenei: 2013 metų rudenį Vilniuje vykusioje Lietuvos Respublikos pirmininkavimo ES konferencijoje, skirtoje psichikos sveikatai, daugelis pranešėjų akcentavo, kad jau dabar „didžioji depresija“ yra trečia pagal dažniausias neįgalumo priežastis, ir planuojama, kad 2030 metais ji sudarys didžiausią dalį bendros susirgimų naštos.
Taigi, depresijos dažnumas nepasikeitė. Svarbu ir tai, kad depresija turi daug veidų, kurių pobūdį kartais apsprendžia ne tik biologiniai veiksniai, bet ir mūsų kultūrinės ar šeimos tradicijos. Ne visi depresijos veidai atpažįstami, kas veda prie pagalbos neieškojimo, o tai, savo ruožtu, prie užsitęsusių ligos formų, sutrikusios darbinės veiklos bei skausmingų santykių šeimoje. Kartais- iki savižudybės.
Visada reikia atsiminti, kad depresija yra susirgimas, kuris gali būti sėkmingai gydomas. Svarbu jį laiku atpažinti, todėl šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu kai kuriuos depresijos požymius bei ypatumus, apie kuriuos rečiau kalbama.
Tačiau pradžioje – apie tai, kas dažniausiai yra būdinga depresijai. Požymis, arba simptomas, kurį dažniausiai žino visi, yra bloga nuotaika, tačiau ši bloga nuotaika, ypač sunkesniais atvejais pasižymi tam tikrais ypatumais, kurie leidžia diagnozuoti depresiją. Žymus vokiečių psichiatras H. J. Weitbrecht rašė taip: „…tai bendro jutimo jausmas, nesusijęs su jokia organų sistema. Beveik visi pacientai ją apibūdina tais pačiais žodžiais. Lokalizacija dažniausiai krūtinė, rečiau kaklas ar galva“. Praktikoje stebėdama depresija sergančius asmenis dažnai matau, kaip jie, net nepaklausti apie nemalonius pojūčius šiose srityse, dažnai pokalbio metu spaudžia rankas prie krūtinės, savotiškai siųsdami žinią apie savo skausmingą būseną.
Kartais pažeminta nuotaika būna kartu su dirglumu, jaučiamu nepasitenkinimu. Gali būti dažnas verkimas, nesant tam akivaizdžių priežasčių, tačiau verkimo išnykimas kartais gali būti sunkėjančios būklės požymis.
Labai dažnai depresija pasireiškia ne jai būdingu užslopinimu (lėtas mąstymas, vangūs judesiai), o nerimu. Tuomet mes susiduriame su taip vadinama nerimastingąja depresija. Nerimas pakeičia įprastą depresijos veidą; toks žmogus gali nenustygti vienoje vietoje, o kartais, nerimo genamas, įveikti netgi didelius atstumus pėsčiomis. Iš tiesų, esant nerimui, depresija sergantys asmenys pakankamai dažnai kreipiasi pagalbos, nes tokia būsena yra ypač nemaloni ar net skausminga.
Kartais pati bloga ar slogi nuotaika nėra pagrindinis paciento, sergančio depresija, nusiskundimas. Tokiu atveju pati liūdna nuotaika yra savotiškai „nustumiama“ į šalį, ir vyrauti pradeda kiti požymiai. Depresija dažnai pasireiškia taip vadinamais somatiniais ir vegetaciniais simptomais, kurie keičia paties susirgimo veidą, o pacientus ir jų artimuosius klaidina, nes tokiais atvejais pagalbos ieškoma ne pas psichiatrus, kurie turi visas galimybes efektyviai padėti, o pas kitų specialybių gydytojus. Trumpai galima paminėti tokius požymius:
*Nemalonūs jutimai kaklo ir pakaušio srityje;
*Spaudimo jausmas širdies plote ir galvoje;
*Dusinimas;
*Galvos svaigimas, galvos skausmas;
*Potencijos sumažėjimas;
*Sausos akys, retas mirksėjimas, galimi uždegimai dėl akies obuolio dirginimo.
Depresijai yra būdingi tam tikri paros svyravimai: savijauta dažniau geresnė yra vakare, kai tuo tarpu ryte ypatingai sunku. Kai kuriems pacientams ypatingas prislėgtumas stebimas ne tik rytais, bet ir popietinėmis valandomis, ypač po dienos miego.
Trumpai apie kai kurias retesnes, tačiau sutinkamas depresijos formas. Viena iš pavojingiausių, nes dažnai susijusi su didele savižudybės rizika, yra taip vadinama ironiškoji depresija (“besišypsanti depresija”). Jau pats jos pavadinimas rodo, kad dažnai susiduriame ne su aukščiau minėtais simptomais, o su liūdna šypsena kartu su karčia ironija dėl savo būsenos. Stebimas ir nevilties jausmas dėl savo būsenos. Vienas iš psichiatrijos korifėjų E. Krepelinas tokius nevilties ir linksmo savęs išjuokimo būsenas vadino „pakaruoklio humoru“.
Kita išskirtinai skausminga depresijos forma yra taip vadinama anestetinė depresija, kuriai būdingas ne liūdesys ar prislėgtumas, o skausmingas savo vidinės tuštumos išgyvenimas ir jausmas, kad prarasti buvę jausmai net patiems artimiausiems žmonėms.
Pastaruoju metu daug yra kalbama apie įkyrumų būsenas. Svarbu paminėti, kad ir depresinių sutrikimų metu gali būti būsenos, kurios susijusios su įkyriomis mintimis ir/ar veiksmais (vis tikrinti ir tikrinti, ar užrakintos durys, nenutrūkstamai plauti rankas arba pastoviai galvoti apie įvairius nerimą keliančius dalykus, pvz. kad peiliu gali sužaloti vaiką). Tokia yra taip vadinama anankastinė depresija, kuriai būdingas įkyrumų ir depresinių simptomų derinys. Įkyrumai pastarosios metu pasižymi tam tikra specifika ir atspindi nemalonias pacientų nuojautas: pažiūrėję į žemę jie mato kapą, į virvę- galvoja apie savižudybę ir pan. Tai pakankami rizikinga pacientų grupė- depresijos simptomų kartais nepastebima už įkyrumų (pacientai patys slepia peilius, virves ir t. t), o galvojant, kad įkyrumai yra retai realizuojami, galima pražiopsoti savižudybę.
Depresijos požymiai gali atsirasti asmenims, kurie patyrė skausmingų išgyvenimų. Tokia depresija yra vadinama reaktyvine depresija, o ją patiriančio asmens nusiskundimuose atsispindi skausmingus išgyvenimus sukėlusi situacija, ir labai dažnai jai išsisprendus, depresijos požymiai praeina.
Norėčiau atskirai paminėti “gyvenamosios vietos pakeitimo” depresiją, kuri dažniausia stebima tarp vyresnio amžiaus žmonių; ji ypač lengvai atsiranda pas vienišus senukus, kurie išvažiuoja gyventi pas savo vaikus, taip netekdami visko, prie ko buvo įpratę. Tokia depresija dažnai lieka nepastebėta, nes daugelio sveikų žmonių suvokime senas žmogus gali būti liūdnas. Tokia pažiūra nėra teisinga, nes depresija, nepriklausomai nuo amžiaus, tačiau ir atsižvelgiant į jį, gali ir turi būti gydoma.
Depresija gali būti stebima ir priklausomybę alkoholiui turintiems asmenims, kai jie yra abstinencijoje; jų depresijoje vyrauja padidintas dirglumas, emocinis nestabilumas, verksmingumas.
Jei depresija dar nėra visiškai apėmusi žmogaus, galima tam tikras estetinis jausmas. Lengvesniais atvejais tokie pacientai sugeba atlikti savo kasdieninius darbus, rūpintis šeima ir netgi pasižymi dirbtiniu linksmumu, kas reikalauja ypatingos disciplinos ir stiprybės. Vėliau sutrinka ir šie gebėjimai.
Negydant ar netinkamai gydant depresiją, gali atsirasti liekamieji jos požymiai, tarp kurių dažniausi: miego sutrikimai, sumažėjęs malonumo jutimas, interesų praradimas, silpnumas, motyvacijos stoka, energijos praradimas. Ypatingai norėčiau atkreipti dėmesį į sumažėjusį malonumo pojūtį; pastarasis net taikant efektyvų gydymą sugrįžta palyginti lėtai.
Depresija- tai susirgimas, kurį reikia gydyti. Deja, labai dažnai ši būsena nėra atpažįstama, o jei atpažįstama, nėra vertinama pakankamai rimtai net pačių artimiausių žmonių. Dažnai artimųjų rekomendacijos depresiją patiriančiam asmeniui skamba kaip rekomendacijos „susiimti“, „išsiblaškyti“, „paimti save į rankas“, todėl pabaigai norėčiau priminti žymaus psichiatro E. Bleulerio žodžius: “…labai atsargiais reikia būti su „išblaškymu“. Jis paprastai visada kenksmingas, nes pacientas į viską reaguoja dvasiniu skausmu”. Paciento neišblaškysi, kol jo malonumo jutimas užslopintas. Gydymas – patikimiau.
Parengė gydytoja psichiatrė Ramunė Mazaliauskienė, Medicinos centras „Neuromeda“
Apie mus kalba