Dauguma mūsų yra ne kartą išgyvenę netekties skausmą. Vaikai, net ir labai maži, taip pat išgyvena netektį. Geriau suvokiant vaiko gedėjimo procesą, tampa lengviau jam padėti. Vieno iš tėvų mirtis yra pati didžiausia trauma, kokią tik gali išgyventi vaikas ar paauglys, tačiau, tai ne vienintelė vaikų gedėjimo priežastis. Vaikai ir paaugliai gedi netekę kitų jiems brangių žmonių (pvz.: senelių, brolių, kitų šeimos narių, artimų draugų ir pan.). Vaikai gedi ir netekę savo mylimų augintinių. Kiekvieno vaiko atsakas į netektį yra individualus ir priklauso nuo daugybės faktorių.
Nors visi vaikai ir paaugliai gedi prarastų artimųjų, tai, kaip jie gedi, labai stipriai priklauso nuo jų amžiaus ir išsivystymo lygio.
Kūdikių sielvartas gali pasireikšti nuolatiniu verkimu. Dažnai šio verkimo neįstengia nuraminti joks kitas artimasis. Kūdikiams gali sutrikti miego ir valgymo ritmas, taip pat, jie gali atsiriboti emociškai, ar nebebendrauti su kitais. Dažnai stebimas regresas, kai kūdikis, nebemoka daryti dalykų, kurios iki netekties gebėjo atlikti.
Vaikai iki šešerių metų dar nesuvokia mirties pastovumo. Jie linkę į mirtį žiūrėti, kaip į ilgą kelionę ar miegą. Pirmoji gedėjimo stadija, šiems vaikams protestu ir viltimi, kad artimasis sugrįš. Vaikui suvokus, jog mylimas žmogus tikrai nebegrįš, apima neviltis ir pyktis. Šio amžiaus vaikams, dažnai kyla kaltės jausmas. Manymas, kad vienoks ar kitoks jų elgesys sukėlė mylimo žmogaus mirtį.
Apie šeštuosius gyvenimo metus, vaikai ima suvokti, jog mirtis yra negrįžtamas procesas. Tačiau, dažniausiai, iki 9 – 10 metų amžiaus, jiems vis dar nesuvokia mirties, kaip gyvenimo ciklo dalies. 6 – 10 metų vaikams artimojo mirtis, dažnai, sukelia nerimą dėl savo paties ir kitų artimųjų saugumo.
Nors paaugliai, jau puikiai suvokia mirties neišvengiamumą, artimojo mirtis gali priversti juos pajusti savo paties pažeidžiamumą, sutrikdyti besiskleidžiančią autonomiją ir nepriklausomybės jausmą. Jų prarastojo žmogaus ilgesys gali būti pasikartojantis ir paūmėti per didžiausius gyvenimo įvykius (pvz.: mokyklos baigimą).
Vaikų gedėjimas priklauso nuo palaikytų santykių su mirusiuoju. Vaikas ar paauglys, kuris patyrė neišspręstą pyktį artimajam, kurio neteko (pvz.: vaikas, pavydėjo sergančiojo gaunamo dėmesio ir rūpesčio) arba kurių santykiai su mirusiuoju buvo konfliktiški, patenka į rizikos grupę išgyventi patologinį gedėjimą arba išgyventi gėdos ir savęs kaltinimo jausmus.
Dar vienas svarbus faktorius, padedantis geriau suprasti vaiko gedėjimą, yra paties vaiko emocinis funkcionavimas. Ūmūs liūdesys ir gedėjimo simptomai po netekties, paprastai išlieka nemažiau, kaip du mėnesius. Daugumai vaikų simptomų pikas pasireiškia, maždaug praėjus vienam mėnesiui po mirties, tačiau maždaug vienam trečdaliui vaikų, gedėjimo pikas gali pasireikšti praėjus pusei metų ar metams, po netekties. Nepriklausomai nuo parėjusio laiko, po ūmaus gedėjimo, šie simptomai gali sugrįžti, tam tikrais intervalais.
Funkciniai vaikų sunkumai, tokie kaip miego sutrikimai, dirglumas (pykčio priepuoliai), apetito pokyčiai, sunkumos susikoncentruojant, apatija ar malonumo nepajautimas per įprastas veiklas, yra tipiškos pirmuosius kelis mėnesius po netekties. Taip pat, gali pasireikšti ir somatiniai simptomai (pasikartojantys galvos, pilvo skausmai).
Nors liūdesys ir gedulas gali tęstis neribotą laiką, dauguma vaikų ir paauglių geba sugrįžti į jiems įprastą gyvenimą. Kartais vaikų gedėjimas perauga į komplikuotą formą. Skirtumą tarp „normalaus“ ir komplikuoto gedėjimo dažnai sunku nustatyti patiems. Tai atlikti turėtų kvalifikuotas specialistas, psichologas ar psichiatras.
Šeimos ir artimosios aplinkos suteikiama parama yra labai svarbus gedėjimą lemiantis veiksnys. Tai kaip vaikas ar paauglys sugebės susidoroti su netektimi, stipriai priklauso nuo visos šeimos gebėjimo įveikti netektį. Kai kuriais atvejais gali būti reikalinga ne tik individuali, bet ir šeimos terapija, norint padėti įveikti netektį.
Kaip padėti?
Daugeliui vaikų ir paauglių , patiriančių sielvartą reikalinga nuosekli ir apgalvota parama.
Jeigu žinote, jog artimas žmogus sunkiai serga, neslėpkite to nuo vaikų. Kalbėkite su jais jiems suprantamu būdu, priklausomai, nuo jų išsivystymo lygio. Taip paruošite vaiką netekčiai, padėsite jam atsisveikinti. Galite pasakyti, pvz.: tavo senelė sunkiai serga, ir jai gali nepagerėti. Gydytojai mano, jog ji gali greitai mirti.
Kalbėdami su jaunesniais vaikais nelyginkite mirties su miegu. Toks palyginimas gali išgąsdinti vaiką ir sukelti miego baimę bei iš to sekančius miego sutrikimus. Vietoj to, galite paaiškinti, kad mirtis ištinka, organizmui nustojus veikti.
Atvirai kalbėkite su vaiku apie jo jausmus. Kartais vaikai, nenorėdami dar labiau priversti jaudintis artimuosius, nepasakoja apie savo širdgėlą. Atminkite, kad vaikas gali išgyventi kaltės ar gėdos jausmus, o taip pat pyktį mirusiajam. Pakalbėkite su vaiku apie tai ir nuraminkite, kad tokie jausmai yra normali reakcija į netektį.
Supraskite, kad vaikas gali reaguoti pykčiu arba nusišalinimu. Kiekvieno vaiko reakcija yra individuali.
Stenkitės kuo greičiau sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą ir laikytis kasdieninių rutinų.
Naudokite visus jums prieinamus ir priimtinus pagalbos būdus; tai gali būti religija, giminaičių parama ar savi-pagalbos grupės, o taip pat – profesionali pagalba.
Pasistenkite neišaukštinti mirusiojo, nes tai tik dar labiau gilina netekties skausmą.
Dalyvavimas laidotuvėse
Daugumai vyresnio amžiaus vaikų ir paauglių dalyvavimas laidotuvėse padeda lengviau susitaikyti su artimojo mirtimi. Mokyklinio amžiaus ir vyresniems vaikams, turėtų būti leidžiama pasirinkti, ar jie nori dalyvauti laidotuvėse, ar ne.
Jaunesnio amžiaus vaikų dalyvavimas laidotuvėse turėtų būti nulemtas jų pasirengimo dalyvauti ceremonijoje. Jeigu vaikui labai baisu ir jis visai nesupranta ceremonijos prasmės, vaikas laidotuvėse neturėtų dalyvauti. Jeigu vis dėlto nusprendžiate, kad vaikas turėtų dalyvauti, reikia jį paruošti tam. Prieš laidotuves pakalbėkite su vaiku apie tai, kas vyks. Papasakokite viską, žingsnis po žingsnio. Tačiau net ir tuo atveju susitarkite su draugu ar kitu šeimos nariu, jog šis pasirūpins vaiku per laidotuves, jei pastebėsite, kad jam laidotuvėse pernelyg baisu ir sudėtinga.
Jeigu nusprendžiate, kad vaikas laidotuvėse neturėtų dalyvauti, vėliau turėtumėte surengti atskirą atsisveikinimo ceremoniją specialiai su vaiku. Nueikite prie kapo, pasodinkite, gėlių ar medį, nupieškite atsisveikinimo atvirutę ar kitaip atsisveikinkite su mirusiuoju. Suorganizuokite privačią vaiko atsisveikinimo su artimuoju ceremoniją.
Jeigu susiduriate su vaikų gedėjimu ir nežinote, kaip elgtis, jei manote, kad jūsų vaikui sunku susitaikyti su netektimi, kreipkitės specialistų konsultacijai – jie gali padėti jums ir jūsų vaikui.
Parengta pagal “Britght Futures in practice: mental health”, Georgetown University, 2000.
Parengė psichologė Aušra Drevinskienė
Medicinos centras „Neuromeda“
Apie mus kalba