Iš visų žmogui kylančių jausmų bene daugiausiai nesusipratimų kyla dėl pykčio. Ir ne tik todėl kad tiek vaikai, tiek suaugusieji stokoja įgūdžių, kaip atpažinti ir tinkamai išreikšti šį jausmą. Neretai tikrai sunku atpažinti savo ir šalia esančio žmogaus pyktį, nes tai, kas atrodo kaip pyktis, gali būti anaiptol ne jis, ir priešingai – kas nei iš tolo nepanašu į jį – būna tikrų tikriausias pyktis. Taip yra dėl to, kad nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų augame girdėdami, kad „pykti nereikia“, „nėra ko“, „negražu“, ir iš viso – „kas pyksta, tam ragai dygsta“. Tokios žinutės tikrai nesumažina mūsų pykčio, atvirkščiai, jos net ir labai mažą vaiką moko, kad pyktis yra gėdingas jausmas, kurio reikia vengti, kurį reikia slėpti ir niekam jo nedemonstruoti. Užuot išmokę sveikai ir tinkamai savo pyktį reikšti, dedame pastangas, kad šio jausmo išvengtumėm. Tačiau net ir meistriškai slopinami jausmai niekur nedingsta, anksčiau ar vėliau jie pasirodo visai kitu, dažnai taip pat nelabai pageidaujamu, pavidalu.
Kas sukelia vaikų pyktį?
Paprastai vaikų pyktį iššaukia tam tikra nemaloni situacija, kurios jis nesupranta ir negali pakeisti. O tokių situacijų mažo vaiko, kasdien susiduriančio su naujais, nepažintais suaugusiųjų pasaulio reikalavimais, gyvenime pasitaiko tikrai nemažai. Naujagimiai ir kūdikiai pyksta, nes pabudę nemato mamos, nes yra alkani, nes mama apvilko nelabai patogiais rūbeliais, nes skauda pilvą, nes nepasiekia norimo žaisliuko. Mažas vaikas gali atrodyti piktas, tačiau tokiu būdu jis stengiasi patenkinti savo poreikius, pasirūpinti savimi – pvz., 1,5-2 m.vaikas, maitinamas mėto maistą ant žemės – greičiausiai, tai yra vienintelis būdas, kuriuo jis, stokodamas kalbinių gebėjimų, gali pasakyti „ačiū, aš jau sotus“.
Nereiktų pamiršti, kad net ir labai maži vaikai reaguoja į visus reikšmingus jų aplinkos pasikeitimus – kraustymąsi, tėvų skyrybas, mažesnio brolio ar sesers gimimą, ligas ir pan. Išgyvendami savotišką bejėgiškumą ir negebėdami savo jausmų išsakyti žodžiu, vaikai pyktį išreiškia kitais būdais – gali pradėti muštis, kąsti, mėtyti daiktus, gali pasikeisti miego ar mitybos įpročiai, gali pradėti tuštintis į kelnes, nors prieš tai sėkmingai prašydavosi ant puoduko. Tokie pasikeitimai yra rimti signalai tėvams, kad vidiniame vaiko pasaulyje yra sunkumų ir jis nėra pajėgus vienas jų išspręsti.
Vaikai pyktį išreiškia įvairiausiais netinkamais būdais – žalingais jiems patiems, sukeliančiais dar daugiau rūpesčių ir tikrai nesuteikiančiais ramybės ir pasitenkinimo. Kai kurie vaikai savo pyktį nukreipia vidun – t. y. vaikas daro sau tai, ką norėtų padaryti kitiems. Vaikas gali sau sukelti galvos ar pilvo skausmus, draskytis, pešiotis plaukus, visų šalintis, nustoti kalbėti, sapnuoti košmarus ir t. t. Kiti vaikai savo pyktį nukrepia į išorę, paprastai tai lengviausiai pastebima ir labiausiai neramina tėvus ar kitus aplinkinius:
- Šaukimas, rėkimas, verkimas, žviegimas (žodžiu, labai garsiai rodomas nepasitenkinimas, neretai viešoje vietoje)
- Mušimas (trenkia, kanda, spiria)
- Įžeidinėjama žodžiais (pvz., sakoma „nekenčiu tavęs, mama“, „aš tave užmušiu/padegsiu“ ir pan.)
- Skriaudžia brolius/seseris (gali atrodyti, kad tai daro netyčia arba tyčia)
- Skriaudžia bendraamžius (įsivelia į konfliktins situacijas, inicijuoja patyčias)
- Neklusnumas/opoziciškumas/ingnoruojantis elgesys (atsisako paklusti, įsitraukti į bendrą veiklą, vėlesniame amžiuje gali praleidinėti pamokas)
- Gadinami/mėtomi daiktai
Kaip mokyti vaiką atpažinti ir tinkamai reikšti savo pyktį?
Kad ir kokiu būdu vaikas rinktųsi išreikšti pyktį (o dažniausiai pasirinkimas būna nesąmoningas), svarbu, kad jį supantys suaugusieji nevengtų kalbėti apie šį jausmą, patys suvoktų ir vaikui padėtų suvokti, kaip jis iki šiol reiškia pyktį ir tik tuomet patys ieškotų ir vaikui padėtų rasti tinkamus būdus. Vaikams reikia įvairių pasiūlymų, kaip jie tinkamais ir nedestruktyviais būdais galėtų atsikratyti pykčio. Didžiausia problema tame, kad suaugusieji nepriima vaiko pykčio, taigi šie ir lieka neišmokę jo išreikšti. Pyktis yra tiesiog pyktis – jausmas, kuris nėra nei geras, nei blogas. Ir vaikas nėra blogas, jei pyksta.
Gali skambėti keistai ir gal net neįtikėtinai, tačiau jau kūdikį galime mokyti atpažinti savo jausmus. Kūdikiai išgyvena beveik visus suaugusiems būdingus jausmus – jiems būna linksma, liūdna, nuobodu, pikta. Didžiausia šalia esančio suaugusiojo užduotis – neslopinti vaiko jausmo, pripažinti jį ir įvardinti. Alkanam verkšlenančiam kūdikiui galime švelniai sakyti „pyksta vaikas, niekaip nesulaukia savo košės, neateina mama, atsibodo vienam gulėti“ ir pan. Kai vyresni vaikai šaukia, rėkia, įžeidinėja, tėvams ar kitiems šalia esantiems suaugusiems žmonės taip pat labai svarbu išlikti ramiems, jokiu būdu nenaudoti fizinių bausmių, neatsakyti vaikui tuo pačiu, nesivelti su vaiku į karą – kuris garsiau, ar kuris paskutinis užrėks. Geriausia, ką galite padaryti, tai pasakyti „matau, kad esi labai piktas“. Jeigu supykęs vaikas nuskriaudė kitą ar sugadino daiktą, galime nubausti jį už tai, nepamiršdami, kad bausmė turėtų būti už pasekmes, bet ne už patį pyktį – „pykti galima, muštis negalima“. Išlikdami ramūs suaugusieji padės vaikui suvokti, priimti savo pyktį ir kartu ieškoti tinkamo būdo pykčiui išreikšti. Žinoma, visų šių patarimų nereikėtų pamiršti ir tada, kai supyksta ne vaikas, o pats suaugęs – juk geriausiai moko tinkamas pavyzdys.
Parengė psichologė Kamilė Borkovskienė, medicinos centras „Neuromeda“
Apie mus kalba