Naujienos

ADHD turinčių suaugusiųjų kasdienybė dažnai atrodo tarsi nuolatinis vidinis bėgimas: galvoje sukasi daugybė idėjų, planų ir užduočių, tačiau jų įgyvendinimas stringa, užduotys susikaupia į chaotišką krūvą, o savikritika vis primena, kad „vėl nepavyko“. Ši vidinė kova vargina labiau nei pats dėmesio sutrikimas, nes ji atima pasitikėjimą, jėgas ir tikėjimą, kad įmanoma gyventi kitaip. Tikroji kliūtis dažnai slypi ne pačiame ADHD, o santykyje su mintimis, kurios nuolat kužda: „dar ne laikas“, „turiu padaryti tobulai“, „pailsėsiu ir tada“. Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (ACT) padeda šiuos vidinius barjerus atpažinti ir išmokti veikti pagal vertybes – būtent taip prasideda kelias į prasmingesnį gyvenimą.

ACT išskirtinumas: ne kova, o santykio keitimas

ACT (Acceptance and Commitment Therapy / Priėmimo ir įsipareigojimo terapija) – tai psichoterapijos kryptis, kuri fokusuojasi į vertybėmis grįstą elgesį. Pasak medicinos centro „Neuromeda“ gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės Marijos Audronės Brazaitienės, ji remiasi prielaida, kad bandymas išvengti skausmingų jausmų dažnai sukuria dar didesnę kančią ir atitolina mus nuo prasmingo gyvenimo.

„ACT padeda atpažinti mintis ir jausmus, kurie veikia kaip kliūtys vertybėmis grįstam gyvenimui, bet nesiūlo keisti vidinių išgyvenimų, tik padeda keisti santykį su mintimis ir emocijomis, kad jos mažiau trukdytų kasdieniams pasirinkimams“, – aiškina gydytoja.

Ši terapija kritiškai vertina siekį „atsikratyti simptomų“, nes tai dažnai virsta kontrolės pastangomis, sukeliančiomis dar daugiau kančios. Taip pat, ACT požiūriu, vidiniai išgyvenimai nėra priešai, todėl reikia juos priimti, nes vengimas tik stiprina poveikį.

Vertybės – centrinė ACT ašis. Terapija padeda žmogui gyventi taip, kad jo kasdieniai veiksmai atspindėtų tai, kas jam išties svarbu.

Kaip ACT padeda suaugusiesiems, gyvenantiems su ADHD

M. Brazaitienė primena, kad suaugusiųjų ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimą) dažnai lydi įsitikinimai, taisyklės, perfekcionizmas, vengimas, kurie sukuria daug vidinės įtampos.

ACT ypač vertinga, nes padeda atpažinti šiuos įsitikinimus („turiu dirbti tobulai“, „negaliu pradėti, kol nebus idealių sąlygų“), suprasti, kaip jie veikia elgesį, keisti santykį su jais, mažinti vengimą ir baimę suklysti.

„Tai terapija, kuri padeda žmogui ne kovoti su ADHD, o  prasmingai gyventi su juo taip, kad kasdienybė būtų labiau atitinkanti jo vertybes“, – teigia psichiatrė.

Ne simptomų kontrolė, o prasmingo gyvenimo kūrimas

Gydytoja pabrėžia, kad iš principo ACT nebūdingas simptomų valdymo konceptas: „Pats bandymas atsikratyti simptomų yra siejamas su kontrole, kuri, ACT požiūriu, dažniausiai atneša dar daugiau kančios, tai patvirtina ir dažnas žmogus, turintis ADHD. Pati formuluotė „atsikratyti simptomų“ kilusi iš mūsų kasdienės kalbos. Galima atsikratyti nepatikusios sienų spalvos ją perdažant ar blogos šukuosenos užsukus pas kirpėją, tačiau tokios formuluotės ACT netaikomos mūsų vidiniams išgyvenimams.“

M. Brazaitienė pastebi, kad simptomai gali sumažėti, bet tai bus šalutinis naujo, prasmingo gyvenimo poveikis. Mažėja chaotiškas blaškymasis, lengviau pradedamos užduotys, atsiranda daugiau vidinės ramybės, sumažėja savikritika ir gėda.

ACT padeda suprasti, kad kaltė ir gėda yra emocijos, o ne įrodymai, kad žmogus „blogas“, padeda priimti šias emocijas, o ne kovoti su jomis, atskirti, kas yra paties vertybė, o kas kitų lūkestis, ir kurti naują santykį su savimi, paremtą vertybėmis, o ne savikritika.

Kai mintys nustoja valdyti elgesį

„Neuromedos“ gydytoja psichiatrė akcentuoja, kad ACT į mintis žiūrima kaip į smegenų produktą, keičiamas santykis su jomis, taip mažinant jų įtaką kasdieniams pasirinkimams.

„Tikėjimas mintimis „aš tinginys“, „nepakankamai disciplinuotas“, „man niekada nepavyks“ gali vesti į atitinkamą elgesį. Pavyzdžiui, atsisakoma tam tikrų galimybių, gal net profesinių ambicijų ar progų tobulėti savo srityje. Taigi susitapatinimas su mintimi gali daug kainuoti“, – atkreipia dėmesį M. Brazaitienė.

Terapijoje mokoma atskirti mintį nuo savęs („aš manau, kad esu tinginys“), pastebėti, kaip ši mintis veikia elgesį, leisti minčiai būti, bet neleisti jai valdyti pasirinkimų  ir grįžti prie vertybių („Ką aš galiu padaryti dabar, kad judėčiau link to, kas man svarbu?“). Mintis neišnyksta, tačiau jos įtaka žmogui sumažėja.

Vertybės kaip vidinis kompasas

„Vertybės yra tai, kas skatina žmogų siekti tikslų, gyvenant jomis grįstą gyvenimą atsiranda jausmas, kad pats kuri tam tikrą kultūrą“, – aiškina gydytoja ir pabrėžia, kad dažnai žmonėms, turintiems ADHD, sunku pradėti veiklą, žengti pirmą žingsnį, žmonės skundžiasi, kad trūksta motyvacijos. Dažnai tas motyvacijos trūkumas ir kyla iš neįsivardintų vertybių.

ACT padeda susieti veiksmą su vertybe, o ne su baime ir perfekcionizmu, pastebėti mintis, kurios skatina atidėliojimą („dar ne laikas“, „pailsėsiu ir tada“), leisti diskomfortui būti ir vis tiek žengti pirmą žingsnį. Veiklą susiejant su vertybe, o ne su mintimi „turiu padaryti tobulai“, pradėti tampa lengviau.

Kai žmogus supranta, kas jam svarbu, atsiranda vidinė energija judėti pirmyn. Taigi vertybės suteikia kryptį, kurią ADHD turintis žmogus  dažnai yra praradęs.

Nuo pirmo žingsnio iki naujo požiūrio į save

Pasak M. Brazaitienės, ACT yra įgūdis, kurį galima išsiugdyti. Toks įgūdis ugdomas palaipsniui. Žmogus mokosi  užduoti sau tam tikrus klausimus („Ką aš jaučiu?“, „Ką galvoju?“, „Ką renkuosi?). Taip pat mokosi būti jautresnis savo mintims, kūno pojūčiams, emocijoms.

Pamažu žmogus išmoksta pastebėti, kada protas nuklysta, ir grįžti prie vertybių, pradeda praktikuoti dėmesingumą. Gydytoja pabrėžia, kad visam tam reikia praktikos ir darbo, tačiau įgūdžiai tampa vis natūralesni.

M. Brazaitienė atkreipia dėmesį į dažniausius pokyčius po ACT terapijos: „Svarbu tai, kad žmonės vis dėlto išdrįsta žengti tą pirmą žingsnį, o po jo atsiranda didesnių tikslų.“

Taip pat  gydytoja akcentuoja ir tai, kad žmogus išsibando įvairias vertybes, įsivardina, ko pats nori iš savęs, o kas yra tik kitų žmonių lūkestis.

Be to, sumažėja savikritika, didėja psichologinis lankstumas, o kartu atsiranda ir daugiau vidinės ramybės bei krypties suvokimo.  Visi šie pokyčiai nėra staigūs, bet jie yra tvarūs ir gilūs.

Žmogui, kuris dėl ADHD sunkumų yra nusivylęs savimi ir mano, kad tiesiog turėtų „susiimti“, psichiatrė užduoda labai svarbų klausimą: ką tokios mintys davė iki šiol?

Jeigu „susiimk“ strategija neveikia metų metus, galbūt laikas išbandyti dar nepramintą taką – santykį su savimi, paremtą vertybėmis, o ne kontrole. ADHD nėra valios trūkumas. Tai neurobiologinė būklė, kuri reikalauja kitokio požiūrio: ne kovos, o lankstumo, priėmimo ir krypties.