Baimės akys plačios

2019 spalio 27d.  |  Neuromeda

Ankstyviausioji emocinė patirtis turi didžiulę reikšmę tolimesniam žmogaus gyvenimui. Dvejų metų vaikui dar nėra pilnai susiformavusi smegenų sritis*, kuri atsakinga už ilgalaikės ir trumpalaikės atminties funkcijas, priežasčių ir pasekmių ryšį. Visa šioje srityje kaupiama informacija yra bejausmė ir tiksli, prisimenami įvykiai ir detalės, tačiau nekreipiama dėmesio į jausmus, lydėjusius įvykį**. Iki apytiksliai dvejų su puse metų, emociniai išgyvenimai*** kaupiasi kitoje struktūroje****. Tokio amžiaus vaikas dar nėra įvaldęs kalbos funkcijos, nesugeba įvardinti kaip jis jaučiasi, kas su juo negerai, nesusikuria priežasčių ir pasekmių ryšiai. Tai paaiškina klausimą, kuris mums visiems kyla itin dažnai ir kai kuriais atvejais yra gana įkyrus – „kodėl aš negaliu apsakyt kaip aš kartais jaučiuosi ir su kuo tai susiję?“, su šia raidos stadija yra susijęs teiginys

„nemoku paaiškinti“ (tuo metu vaikas tikrai nemokėjo paaiškinti kaip jaučiasi).

Vyresniame amžiuje, kai yra susiformavusios abi šios struktūros, emocinės patirtys ir tiksli informacija/detalės, kaupiamos atitinkamai skirtingose struktūrose. Tiksli informacija per laiką yra linkusi „išblėsti“, o emocinės patirtys „užsifiksuoja“ visam gyvenimui, todėl kartais žmonės išgyvena jausmus, nors neprisimena nieko, kas galėtų tuos jausmus sužadinti.

Emocinę patirtį kaupianti*** zona yra mūsų „saugumo – nesaugumo“ sistema, kuri yra greitesnė nei mintis, trunka apie 0.2 sekundės (tai vadinama intuicija), todėl, paprastai tariant, „pirmas įspūdis yra stipriausias“, „nežinau kodėl, bet jis man patiko nuo pat pradžių“, „nežinau, man šita vieta kažkodėl nepatinka“.

Eksperimentas su pelėmis. Viena grupė pelių labirinto gale rado maistą, įsijungė saugumo sistema ir jos ateity taip pat greitai įveikdavo kliūtis. Kita grupė pelių labirinto gale rado pelėdos paveiksliuką. Nepaisant to, kad kitų bandymų metu, jos jau rasdavo maisto, labirinto jos niekada neįveikdavo taip greitai, kaip pirmą kartą ar kaip pirma grupė pelių (nesaugumo sistema; išgyvenimo funkcija; sumažėję smegenų veiklos gebėjimai dėl nesaugių situacijų).

Išvados:

1. Nors nesąmoningas nesaugumo jausmas ryškiai mažina mūsų situacinius intelektualinius sugebėjimus (netiesa, kad dabar saugu), susiaurina regėjimo lauką, kartais sukelia mums sunkumų, „nesuprantu ko aš čia taip bijau“, tačiau jis užtikrina išgyvenimą ir yra kertinis akmuo, kuris leido mūsų rūšiai apskritai išgyventi. Todėl sakoma, kad „baimės akys plačios (nors, siekiant tikslumo, minėta, kad regėjimo laukas susiaurėja) “.

2. Ankstyviausioji patirtis, nutikusi iki 2.5 metų (teoriškai anksčiausiai tik nuo tada mes galime turėti prisiminimų), yra itin svarbi, nes daro įtaką visam priešaky laukiančiam gyvenimui.

3. „Emocinė“*** ir „tikslioji“** atmintys veikia autonomiškai ir „nederina savo veiksmų kartu“, todėl tai paaiškina, kodėl kartais mes suprantam, kad eilę kartų priimam panašius, mums nepatinkančius, sprendimus, tačiau nežinom kaip tai pakeisti („velnias, aš visada įsimyliu „blogiukus“, kurie mane visada po to įskaudina, bet kitaip tiesiog negaliu“). Psichoterapijos metu abi patirties rūšys yra įprasminamos ir žmogus įgyja laisvę elgtis kitaip (arba taip pat) – su laisve ateina ir atsakomybė už savo gyvenimą.

*Amono ragas (tikrasis hipokampas), cornu amonis (hippocampus proprius) (lot.)

** Eksplicitinė atmintis

*** Implicitinė atmintis

**** Migdolis kūnas, amygdala (lot.)

Gyd. Jonas Fugalis


Ar mylėti reikia mokytis?

  |  Neuromeda

Bet kurios meno formos mokymasis užtrunka laiko – tikriausiai sunku įsivaizduoti, kad rytoj atsibudę „pajusime“ gebantys groti pianinu ar galėsime šaudami iš lanko pataikyti į už 300 m esantį obuolį ant žmogaus galvos. Tiesa, su meile yra kitaip – dažnas iš mūsų tikisi jau rytoj sutikti tą vienintelį ir nepakartojamą, „pajusti“ meilę ir jau tada pagaliau būti laimingais. Kita vertus, ar tai yra įmanoma? Ar įmanoma klajoti kasdieninėje rutinoje ir tikėtis, kad rytojus bus ta diena, kai jau pajusiu meilę? Atsakymą į šį klausimą gerai iliustruoja mintis, kad jei šiandien taikysime tokias pat priemones tikslams pasiekti, kaip ir vakar, gausime lygiai tokius pačius rezultatus. Dėsninga yra tai, kad jei visą gyvenimą nedėjome daug pastangų išmokti dailidės amato, jo nemokėsime ir rytoj – lygiai taip pat su meile. Kodėl tada mes nepaliaujamai diena iš dienos tikimės, kad rytoj jau būsime įvaldę meilės amatą?

Keletas šiomis dienomis gajų principų, kurie mums neleidžia pažvelgti realybei į akis.

1. Dauguma žmonių tiesiogiai ar netiesiogiai siekia ne mylėti ar sugebėti mylėti, o būti mylimais. Jiems itin svarbu būti tokiais, kurių akcijos „meilės“ rinkoje yra aukštoje pozicijoje, yra įvairių būdų jas „pasikelti“. Dažniausiais būdas vyrams „užauginti savo vertę“, tai pirmiausia siekti aukštesnės pozicijos darbe, geresnio darbo užmokesčio, daugiau galių kontroliuoti kitus darbo ar laisvalaikio aplinkoje – užimti aukštesnę galios, išgyvenimo poziciją. Natūralu, kad prieš keletą/kelioliką tūkstančių metų moterims šalia savęs reikėjo aukščiau hierarchijoje esančio vyro, su kuriuo yra didesnė tikimybė dar kelias dienas IŠGYVENTI. Priimtiniausias būdas moterims pakelti savo „meilės rinkos akcijas“ yra patrauklumo kūrimas. Tai irgi turi slaptą prasmę – simetriški veido bruožai žmonėms simbolizuoja geresnį geno fondą, kurio dėka bus sveikesni palikuonys. Taigi, mylėtinas, vertas meilės mūsų kultūroje tėra populiarumo ir fizinio patrauklumo mišinys.

2. Iš pirmosios problemos tiesiogiai kyla antroji – „aš ieškau antrosios savo puselės“. Bet ar tikrai mes turime būti suskilę ir tapti laimingais tada, kai atrandame „antrą pusę“? Kas tada yra „pirma pusė“ ir kodėl mes negalime šalia turėti ne savo dalelytės, o kito žmogaus? Metaforiškai žiūrint, „antrosios pusės“ atitikmuo galėtų būti šalia pastatytos dvi vyno taurės. Abiejų talpa po 200 ml, abiejose yra po pusę taurės vyno. Po vieną jos pustuštės, tačiau kartu sudėjus jos galėtų sudaryti pilną taurę. Bet ar įmanoma mylėti kitą, kai pats esi „pustuštis“? Natūralu, kad ieškome „žmogaus, kuris mus papildo“, norime pirmiausia ne mylėti, o būti mylimi ir keliame savo akcijas „meilės rinkoje“.

3. Meistriškumas susideda iš keletos dalykų, neišvengiamai vienas iš jų yra mokymasis iš klaidų, tačiau šiuolaikinėje meilės kultūroje dažnai klaida laikome ne kažkokį savo poelgį, o pasirinkimą, su kuriuo būsime. Akcentuojamės ne ties sugebėjimu mylėti, o ties meilės objekto paieškomis. Manoma, kad mylėti yra paprasta, „nieko nereikia daryti, meilė tiesiog tave aplanko“, tik sunku yra atrasti „tą vienintelį“, taip pat sunku jo meilę pelnyti. Natūralu, kad pakeitus partnerį, baimė būti vienam (noras surasti kitą) ir baimė „pranykti“ kito glėbyje ir kontrolėje, vistiek išliks tame žmoguje, kuriame ji gimė.

Žmonės intensyviai vairuoti mašiną mokosi keletą mėnesių, mėnesį trunka teorinės pamokos, teorijos įsisavinimas, egzaminas, panašiai laiko trunka, kol asmuo įsisavina, kuo skiriasi sankaba nuo stabdžio praktikoje, po to laukia intensyvi „mokyklinių“ ir valstybinėje įstaigoje atliekamų egzaminų sesija. Veikiausiai, ką tik įgijęs teisę vairuoti žmogus dar nėra pilnai įvaldęs vairavimo meistrystės – tam reikia ne vieno šimto valandų kelyje. Kas kelintas iš mūsų mokosi meilės teorijos, o paskui ją pritaiko praktikoje? Nejaugi verta investuoti savo laiką tik į tuos dalykus, kurie atneša apčiuopiamos materialinės, fizinės naudos ir pro akis praleisti tai, kas svarbiausią – maistą sielai?

Gyd. Jonas Fugalis