Naujienos

Vienatvė dviese – literatūroje dažnai romantizuojama būsena, tačiau realiame gyvenime ji tampa skaudžiu santykių išbandymu. Nors poros išoriškai atrodo artimos, daugelis tam tikru metu pajunta emocinį atšalimą ir ima manyti, kad tai tiesiog natūrali ilgalaikių santykių fazė. Tačiau psichologai pastebi: emocinis atitolimas nėra neišvengiamas, o jo ženklai pasirodo daug anksčiau, nei poros juos įvardija.

Kai „noriu pabūti vienas“ virsta „jaučiuosi vienas“

Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologės Rutos Laurišonytės teigimu, psichologinė vienatvė santykiuose gali pasireikšti, kai žmogus, nors ir turi partnerį, nesijaučia emociškai matomas, girdimas ar suprastas. Santykiuose gali trūkti nuoširdaus domėjimosi, emocinio palaikymo, atvirumo, artumo, pagalbos sprendžiant emociškai sunkius klausimus.

Ji pabrėžia, kad svarbu atskirti vienatvę nuo sveiko poreikio pabūti vienam. Sveikuose santykiuose asmeninė erdvė yra pasirenkama ir padeda pailsėti, atkurti savo vidinius resursus, užsiimti asmeniniais pomėgiais, tačiau emocinis ryšys su partneriu išlieka. Psichologinė vienatvė dažniausiai nėra pasirinkimas – žmogus norėtų artumo, bet jo santykyje nepatiria.

„Paprasčiausias skirtumas: asmeninė erdvė – „noriu pabūti vienas“, psichologinė vienatvė – „nenoriu jaustis vienas, bet santykyje taip jaučiuosi“, – sako psichologė.

Ji pažymi, kad psichologinė vienatvė gali atsirasti ir ilgalaikiuose, išoriškai artimuose santykiuose, nes buvimas kartu savaime negarantuoja emocinio ryšio: „Laikui bėgant porą gali įtraukti rutina, darbai, vaikų priežiūra, nuovargis, todėl bendravimas vis dažniau apsiriboja kasdieniais klausimais. O įsitraukusios į visus šiuos kasdienius rūpesčius kai kurios poros (ar vienas iš partnerių poroje) vis dažniau pamiršta pasiteirauti, atrodytų, labai paprastų dalykų: „Kaip tu jautiesi?“; „Galbūt yra kažkas, kuo tau galėčiau padėti?“; „Matau, kad šiuo metu tau sunku, gal galime apie tai pasikalbėti?“

O nustojus kalbėtis, rūpintis vienas kito emocine būsena, pasak psichologės, atsiranda emocinis atitolimas, jausmas, lyg nerūpi savo partneriui, kartais net nenoras savo rūpesčiais dalintis.

Taip pat psichologinę vienatvę santykiuose  gali stiprinti ir neišsakyti poreikiai, neišspręsti konfliktai, nuoskaudos ar baimė būti nesuprastam. „Taigi, partneriai gali mylėti vienas kitą, tačiau palaipsniui nustoti dalytis savo jausmais ir išgyvenimais. Psichologinė vienatvė dažnai prasideda ne tada, kai meilė baigiasi, o tada, kai silpnėja emocinis kontaktas“, – pabrėžia R. Laurišonytė.

Pasak jos, pirmieji emocinės vienatvės ženklai dažnai būna gana subtilūs. Žmogus ima jausti, kad su partneriu nebėra apie ką kalbėtis arba nesinori dalytis tuo, kas iš tiesų svarbu, nes nesitiki būti išgirstas ar suprastas. Mažėja emocinis ir fizinis artumas, daugėja paviršutiniško bendravimo, tylos ar gyvenimo „greta“. Taip pat gali atsirasti nusivylimas, liūdesys, dirglumas, jausmas, kad partneriui neberūpi tavo vidinis pasaulis. Vienas ryškiausių signalų – kai būdamas šalia partnerio žmogus jaučiasi vienišesnis nei būdamas vienas.

Emocinio atitolimo šaknys

Kalbėdama apie psichologinės vienatvės priežastis R. Laurišonytė pastebi, kad jai įtakos turi tiek partnerio elgesys, tiek vidiniai žmogaus procesai.

„Iš patirties galiu pasakyti, kad psichologinė vienatvė dažniausiai kyla ne vien iš partnerio elgesio ar vien iš paties žmogaus vidinių procesų, o iš šių dalykų sąveikos. Ją gali stiprinti partnerio emocinis neprieinamumas, abejingumas, kritika, vengimas kalbėtis ar ilgalaikis kito poreikių ignoravimas. Tačiau svarbus ir žmogaus vidinis pasaulis – ankstesnės santykių patirtys, prisirišimo modelis, savivertė, baimė būti atstumtam ar sunkumas išsakyti savo poreikius“, – teigia psichologė. – Todėl tas pats partnerio elgesys skirtingiems žmonėms gali sukelti nevienodą vienatvės jausmą.“

„Neuromedos“ specialistė atkreipia dėmesį ir į vaikystės patirtis. Vaikystėje santykiuose su tėvais ir su bendraamžiais išmokstame, ar saugu pasitikėti, reikšti jausmus ir prašyti artumo. Jei vaiko emociniai poreikiai buvo dažnai nepastebimi, atstumiami ar ryšys su artimaisiais buvo nenuspėjamas, suaugus gali būti sunkiau kurti saugų emocinį artumą.

Ankstyvasis prisirišimas formuoja tai, kaip suaugę ieškome artumo ir kaip reaguojame, kai jo pritrūksta. Jei vaikystėje artimas žmogus buvo emociškai prieinamas ir patikimas, dažniau susiformuoja saugus prisirišimas – žmogui lengviau išsakyti savo poreikius, priimti partnerio artumą ir kartu išlaikyti savarankiškumą.

Esant nesaugiam prisirišimui, vienatvės rizika santykiuose gali būti didesnė. Nerimastingai prisirišęs žmogus gali jaustis vienišas vos pajutęs partnerio atitolimą, o vengiančiai prisirišęs – pats slopinti artumo poreikį ir emociškai atsitraukti. Taip susidaro paradoksas: žmogus trokšta ryšio, tačiau jo išmoktas būdas saugotis nuo atstūmimo gali trukdyti tą ryšį kurti ir palaikyti.

„Vis dėlto ankstyvosios patirtys nėra nuosprendis – saugesnio ryšio galima mokytis per sąmoningą santykį, naujas emocines patirtis, o prireikus – ir psichoterapiją“, – teigia R. Laurišonytė.

Psichologinės vienatvės pasekmės

Psichologė pabrėžia, kad ilgiau trunkanti psichologinė vienatvė gali silpninti savivertę ir emocinio saugumo jausmą. Kai žmogus nuolat nesijaučia išgirstas, svarbus ar emociškai priimtas, gali kilti abejonių: „Gal su manimi kažkas negerai?“, „Gal mano poreikiai per dideli?“

„Kartu mažėja pasitikėjimas santykiu – žmogus gali pradėti bijoti atsiverti, būti atstumtas ar nesuprastas. Tuomet jis arba vis labiau ieško partnerio patvirtinimo, arba emociškai atsitraukia. Taip vienatvė gali tapti uždaru ratu: kuo mažiau saugumo jaučiama, tuo sunkiau kurti artumą, o kuo mažiau artumo – tuo stipresnė vienatvė“, – aiškina specialistė.

Ji pažymi, kad ilgai trunkanti psichologinė vienatvė gali palaipsniui silpninti pasitenkinimą santykiais, pasitikėjimą ir emocinį bei fizinį artumą. Neišspręsta ji gali skatinti dažnesnius konfliktus arba, priešingai, abejingumą ir partnerių emocinį nutolimą.

Pačiam žmogui nuolatinis vienišumo jausmas gali būti susijęs su liūdesiu, nerimu, sumažėjusia saviverte, miego sunkumais ir didesniu emociniu išsekimu. Ilgainiui gali atsirasti ir depresijos simptomų. Todėl psichologinė vienatvė nėra tik laikinas nepasitenkinimas santykiais – užsitęsusi ji gali reikšmingai paveikti tiek poros ryšį, tiek žmogaus emocinę savijautą.

Nuo kaltinimų prie saugaus ryšio

Pirmiausia R. Laurišonytė pastebi, kad bandydami išspręsti vienatvės problemą žmonės daro klaidų: „Viena dažniausių klaidų – bandyti didinti kartu praleidžiamo laiko kiekį, nekeičiant jo kokybės. Galima būti kartu visą vakarą, tačiau vis tiek nesijausti emociškai arti. Kita klaida – kaltinti: „Tu manęs negirdi“, „Tau aš nerūpiu“, užuot kalbėjus apie savo jausmus ir poreikius.“

Jos teigimu, taip pat žalinga problemą nuvertinti, tikėtis, kad partneris pats supras, ko trūksta, arba kaupti nuoskaudas ir emociškai atsitraukti. Vienatvę mažina ne vien buvimas kartu, o gebėjimas atvirai kalbėtis, išgirsti vienas kitą ir atkurti emocinį kontaktą.

Neretai žmogus santykiuose jaučiasi emociškai vienišas, bet bijo tai įvardyti partneriui. Psichologė pataria pirmiausia sau pačiam aiškiai įvardyti, ko santykyje trūksta: dėmesio, artumo, pokalbių, palaikymo ar fizinio švelnumo. Tai padeda kalbėti ne abstrakčiai apie „blogus santykius“, o apie konkrečius savo poreikius.

„Taip pat patį pokalbį verta pradėti ne nuo kaltinimų, bet nuo savo patirties: „Pastaruoju metu jaučiuosi nuo tavęs nutolęs ir man trūksta mūsų artumo.“ Svarbu pasirinkti ramų laiką ir leisti partneriui išgirsti, kas vyksta“, – dalijasi įžvalgomis specialistė.

Jei baimė kalbėti labai stipri arba tokie pokalbiai nuolat baigiasi atstūmimu ar konfliktu, ji pataria ieškoti psichologo ar porų terapeuto pagalbos. Kartais pirmas žingsnis iš vienatvės yra ne išspręsti santykius, o išdrįsti apie ją prabilti.

Kai vienas partneris linkęs atsitraukti, emocinį artumą svarbu kurti ne spaudimu, o saugumu ir nuoseklumu. Kuo labiau žmogus verčiamas kalbėti ar kaltinamas už uždarumą, tuo labiau jis gali trauktis.

„Siūlyčiau pradėti nuo ramaus pokalbio – ramiai ir konkrečiai išsakykite savo poreikius, domėkitės partnerio išgyvenimais, tačiau kartu gerbkite jo tempą. Svarbūs ir nedideli, reguliarūs ryšio momentai – pokalbiai be telefonų, dėmesys vienas kitam, prisilietimai, bendra veikla: pasimatymai veikiant kažką naujo abiem partneriams bei veiklos aptarimas, maisto gaminimas ar buities darbų darymas kartu, stalo žaidimai, pokalbių kortelės, žaidimai, kur abu partneriai turi siekti bendro tikslo“, – teigia R. Laurišonytė.

Ji pabrėžia, kad tikslas nėra priversti partnerį atsiverti,  tikslas – sukurti santykį, kuriame atsiverti tampa saugiau abiem partneriams.