Naujienos

Savaitraštis "Savaitė" šnekino mūsų vaikų ir paauglių psichologę Simoną Cimbalistaitę. Dalinamės UAB "Neuromeda" specialistės atsakymais.

Vaikų savarankiškumas vystosi palaipsniui, turbūt kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikų poreikiai bei gebėjimas prisiimti atsakomybę skiriasi. Kokius galima išskirti pagrindinius bruožus kalbant apie vaikų poreikius ir draudimų svarbą, pavyzdžiui, ikimokykliniame, pradiniame mokykliniame amžiuje ir paauglystėje?

Ikimokyklinio amžiaus vaikų poreikiai dažniausiai yra apie emocinį saugumą bei globą, socialinių įgūdžių formavimą. Tam, kad draudimai apskritai veiktų, pirmiausia turėtų būti aiškios ir nuoseklios ribos, jų nustatymas, kas yra priimtina, o kas ne. Vaikams reikėtų draudimus įvardinti per tai, ko negalima, pavyzdžiui, jog „negalime mušti kito vaiko žaidimų aikštelėje“ (paaiškinti, koks veiksmas yra mušimas), ir pateikti aiškų suvokimą, kodėl toks elgesys nėra tinkamas, kad vaikas galėtų mokytis. Taip pat toks pavyzdys galėtų būti ir su tuo, kad negalima žaisti su aštriais daiktais (kaip tik turėjau tokį atvejį konsultacijoje). Vaikas nesuprato, kodėl negalima, nes jo suvokimu jam smagu, žinoma iki tol, kol nesusižeidė, tačiau mamai pakeitus draudimą ir pateikus aiškią priežastį, kas gali nutikti, jeigu žaisi su aštriais daiktais - vaikui draudimas pasidarė daug aiškesnis, suprantamesnis. Pradinis mokyklinis amžius, šiuo laikotarpiu didėja poreikis būti savarankiškesniems, tačiau vis dar išlieka socialinė priklausomybė, tai reiškia, jog išlieka poreikis emocinės paramos iš suaugusiųjų. Draudimai tokiu laikotarpiu turėtų apimti saugumą bei atsakomybę, nes vaikai pradeda suprasti pasekmių sąvoką. Kuo aiškesnės taisyklės ir atsakymas į klausimą „kam to reikia?“ tuo paprasčiau vaikai priima draudimus iš tėvų. Taip pat svarbu ne tik drausti, bet sukurti terpę ir savarankiškai išbandyti patirti pasekmę. Paauglystės laikotarpiu didėja nepriklausomybės, sprendimų priėmimo poreikis, taip pat išlieka socialinių iššūkių poreikis, tik jis dažniausiai yra susijęs su draugais, buvimo priimtiems grupėje ir draugų turėjimo poreikiu. Pokalbis apie ribas čia taip pat išlieka svarbus. Paaugliams svarbu aiškiai paaiškinti, kodėl tam tikri draudimai yra svarbūs, ypač jei jie susiję su jų saugumu (pvz., alkoholis, narkotikai, neatsakingas elgesys). Tuo pačiu metu jiems turėtų būti suteikiama daugiau erdvės išbandyti savo ribas ir priimti atsakomybę už savo sprendimus. Nors paaugliai siekia nepriklausomybės, suaugusieji turi būti šalia, kad suteiktų palaikymą ir nukreiptų juos į teisingą kelią, kai tai reikalinga. Šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbu bendradarbiavimas ir pagarba, o ne tik draudimai ar kontrolė. 

Kaip taikyti draudimus paaugliams? Šiuo laikotarpiu jie tampa labai jautrūs nepriklausomybei ir labai aštriai reaguoja į tėvų draudimus. Taigi, kaip elgtis, norint ką nors uždrausti trylikamečiui ar keturiolikmečiui? Na, pavyzdžiui, buvo susitarta, kad sutemus į lauką eiti nebegalima, bet paauglys sako, kad nori išeiti pasivaikščioti ir net nepaisydamas „ne“ išeina. Arba tėvai mano, kad su kažkuriuo draugu nederėtų bendrauti, o paauglys veržiasi vis tiek susitikti su juo. Na ir pan., tų situacijų – šimtai.

Kaip tik apie tai minimaliai užsiminiau pirmame savo atsakyme, jog labai svarbu bendradarbiavimas ir pagarba, o ne tik draudimai ir kontrolė. Jau, turbūt, išsiaiškinome, jog labai svarbu apskritai šeimoje turėti taisykles, ribas, išsiaiškinti, kuo jos svarbios, kas nutinka, kai jų nesilaikome. Jeigu konkrečiai apie šią situaciją, jog paauglys nori išeiti pasivaikščioti, nors sakome „ne“, siūlyčiau pradėti nuo klausimo paaugliui: „o kodėl tu nori pažeisti šį draudimą, susitarimą?“ Šiuo klausimu galima labai daug sužinoti, pavyzdžiui, ar paauglys nori pabėgti nuo kažkokios būsenos, problemos, ar nesijaučia saugiai namuose, ar tiesiog nori bendrauti su draugais. Svarbu skatinti išsakyti savo nuomonę, ir suprasti, kodėl jam yra taip svarbu šiuo metu nesilaikyti susitarimo, arba kitaip sakant pažeisti „draudimą“. Antra, vėlgi svarbu grįžti prie to, kodėl tokios taisyklės pas mus namuose (na arba draudimai). Šiuo laikotarpiu jie dažnai nesupranta, kad tėvų draudimai nėra vien tik „kontrolės forma“, bet rūpinimasis jų gerove. Tuomet galima pabandyti paaiškinti priežastį: „„Aš žinau, kad nori pasivaikščioti, bet sutemus tai gali būti pavojinga, nes aplink gali būti nesaugu. Man labai rūpi tavo saugumas.“ Ir trečia, pasiūlyti alternatyvą, sprendimą, pavyzdžiui, „nesu tikras, kad dabar gali eiti pasivaikščioti, bet gal galėtum pabūti su draugais viduje ar pasižiūrėti filmą?“ Jeigu šioje situacijoje, kaip ir sakote, paauglys vis tik nepaisęs draudimo išėjo iš namų, grįžus reikėtų su juo aptarti šią situaciją ir aptarti galimas pasekmes (apie jas turėtų būti kalbama iš anksto).

Gal drausti tik esant labai rimtoms priežastims?

Kiekvienas šeimoje sprendžia, kada reikia drausti, tačiau taip pat reikėtų ir įsivardinti, kas yra rimtos priežastys, nes labai rimtos priežastys gali kilti iš visai nekalto leidimo kažkur išeiti, su kažkuo susitikti. Net jeigu draudimus pasiliktume ir labai rimtoms priežastims, vaikas irgi turėtų apie tai žinoti, kas yra tos rimtos priežastys, kad nekiltų pasipriešinimas, pyktis. O apskritai, apie ribas ir taisykles reikia kalbėti ir jas kurti jau nuo mažų dienų, ir tas „rimtas priežastis“ aptarti, jeigu šeimoje sutariama, jog drausime tik esant rimtoms priežastims.  

O gal leisti vyresniam vaikui pačiam nuspręsti ir pajusti atsakomybę už savo veiksmus? Tarkime, kai kurie sprendimai bus klaidingi, bet vaikas mokysis iš savo klaidų, taip ugdysis gebėjimas pasirinkti.

Leisti vyresniam vaikui pačiam priimti sprendimus ir patirti atsakomybę už savo veiksmus yra labai svarbi ugdymo dalis. Tai – viena iš paauglystės esminių funkcijų: mokytis priimti sprendimus, suvokti pasirinkimo pasekmes ir ugdyti savarankiškumą. Tačiau tam, kad toks metodas būtų veiksmingas, labai svarbu, kad tėvai rūpestingai vadovautų šiam procesui, suteikdami vaikui pakankamai erdvės, bet kartu ir užtikrindami, kad jis nesusidurtų su per didelėmis rizikomis. Atsakomybė už klaidas, pavyzdžiui, jei paauglys vėlai grįžta namo, paaiškinkite, kad tai turi pasekmių (pvz., negalėjimas išeiti kitą kartą), tačiau nekaltinkite. Svarbu, kad jis išmoktų vertinti savo pasirinkimus. Leidimas klysti su tam tikromis ribomis, pavyzdžiui, jei vaikas nori leisti laiką su draugu, su kuriuo jūs nesutinkate, galite pasiūlyti kompromisą, pvz., susitikti viešoje vietoje, kad jis galėtų patirti savarankiškumą, bet tuo pačiu ir užtikrinti saugumą. Labai svarbu pasirūpinti jog paauglys nesijaustų vienišas. Net jeigu jis daro klaidas, svarbu, jog jis visada žinotų, jog esate šalia ir galite patarti ir padėti išspręsti problemas.

Kiek svarbu ką nors draudžiant pagrįsti savo sprendimą, palaikyti dialogą, kurti tarpusavio pasitikėjimą, tas ribas brėžti kartu, o ne vieniems tėvams?

Tai yra sveiko santykio esminiai elementai. Šie principai ne tik stiprina ryšį su vaiku, bet ir padeda paaugliui suvokti taisykles kaip pagrįstas ir teisingas priemones, o ne kaip nepasitenkinimo ir kontrolės išraišką. Būtent šie veiksniai gali užkirsti kelią pasipriešinimui ir padėti ugdyti savarankiškumą, atsakomybę, kritinį mąstymą, kartu šie elementai stiprina ir tarpusavio santykius.

Kaip vaiką gali paveikti pernelyg dažnas „Ne“ kartojimas? Kaip tai paveikia savivertę, savarankiškumą?

 Pernelyg dažnas „ne“ kartojimas, kaip ir įvardinta klausime, gali paveikti tokias sritis kaip savivertė, savarankiškumas, taip pat ir emocinė būsena. Kai tėvai nuolat pasako „ne“ ir nesuteikia galimybės vaikui išreikšti savo norus ir poreikius, tai gali sukelti jausmą, kad jie nėra vertinami ar priimami. Jei vaikas dažnai susiduria su neigiamu atsaku, jis gali pradėti abejoti savo gebėjimais, pasitikėjimu savimi ir vertės jausmu. Nuolatinis „ne“ atsakas gali skatinti nesaugumo jausmą, vaikas gali pradėti bijoti klysti priimti sprendimus, nepasitikėti savo sprendimais ar visai bijoti priimti sprendimus. Tokiu būdu vaikas praranda pasitikėjimą savo gebėjimu spręsti problemas ir gali tapti priklausomas nuo kitų nuomonės. Nuolat sulaukdamas neigiamų atsakymų, vaikas gali tapti pasyvesnis, labiau linkęs klausti kitų, ką daryti, nei pabandyti spręsti problemas pats. Tai gali lemti priklausomybę nuo kitų ir trukdyti vystytis savarankiškumui. Neretai gali išsivystyti tokios emocinės reakcijos kaip pyktis, nusivylimas, frustracija, baimė. Taip pat galimas bendravimo su tėvais vengimas, kuris gali sukelti pasitikėjimo praradimą. Taip pat gali būti sutrikdyta motyvacija ir noras siekti tikslų, prarandami interesai, nes vaikas laikosi tos nuostatos, jog visos pastangos, norai, tikslai, galiausiai bus atmesti.

Kokias klaidas dažniausiai tėvai daro brėždami ribas ir drausdami ką nors savo vaikams?

1. Per daug griežtos ir netinkamai arba visai nepagrįstos ribos. 2. Nuoseklumo laikymąsis. Jeigu vieną kartą kažkam pasakysite „ne“, o kitą dieną jau leisite - vaikas nesupras, kada taisyklė yra tikra, kada rimta, o kada jas galima „apeiti“. Tai sukelia ir pasipriešinimą ir nesaugumą. 3. Daug draudimų be jokių alternatyvų - tai taip pat neretai vaikui sukelia pasipriešinimą arba visišką frustraciją, nes vaikas nesupranta, kaip kitaip jis galėtų elgtis, tačiau girdi tik tai, ko negalima daryti. 4. Vaikų nuomonės ignoravimas - kaip ir anksčiau minėjau, labai svarbu įtraukti vaiką į pokalbį apie taisykles, draudimus, skatinti diskusiją bei pokalbį, nes to nedarymas gali sukelti nesupratimo jausmą, neįvertinimą, nepasitenkinimą, o galiausiai ir maištą. 5. Taip pat išskirčiau ir taisyklių taikymą netinkamu metu. Tai reikštų, jog taikom kažkokius apribojimus, pasekmes tada, kada vaikas yra emociškai išsekęs, emociškai sujaudintas, ir tai yra klaida, nes vaikas niekaip negali įsisąmoninti informacijos tuo metu, kada jaučia stiprias nemalonias emocijas, yra pavargęs.